Šie agurkėliai, vienintėliai, kurie sukelia diskusiją su mama, ir taip kiekvieną vasarą. Kuo jie tokie ypatingi? apie ką diskusija? Agurkai nuostabūs, problema ta, kad jie parauginti. Mano mama jau pirmuosius agurkiukus užraugia, pačius pirmus! O aš su tuo nesutinku, taip, šie parauginti tikrai skanūs, bet po žiemos, kai buvo tik rauginti, marinuoti ir parduotuviniai, taip norisi šviežių… atsivalgyt….O mama ir tėtis, miršta, kaip nori paraugintų, vasarinių…  Va, todėl ir diskusija.

Receptas:

1 litrui vandens –  1 VŠ druskos,

didelė sauja žalių lapų:  juodųjų serbentų,  vyšnių, krienų, krapų su stiebais, kalendros sėklų, kelių česnako skiltelių.

Raugiam:

Agurkus nuplaunam, nupjaunam jų galiukus.

Užverdam vandenį, pilam druską,  išmaišom ir visą šitą labai karštą vandenį supilam ant agurkų ir lapų.

Taip užraugus agurkus, po paros jau galima valgyt ir mėgautis. Agurkai ilgai lieka žali, ilgai spalvos nekeičia.

Šis mamos raugimo būdas – vasarinis, žiemai agurkus raugia kitaip.

Skanaus!

Tiesą pasakius – knygos dvi. Kristina Sabaliauskaitė parašė du tomus, abi šios knygos dalys yra gavę apdovanojimus:  I dalis – 2009 m. Metų knyga ir Jurgos Ivanauskaitės premija, II dalis apdovanota Šv. Kristoforo apdovanojimas „Už Vilniaus atspindžius literatūroje“. Apdovanojimai apdovanojimais, jų irgi veltui nedalina, o knygos  – nuostabios, neralios!  Jei mylit savo kraštą, jei domitės savo šalies istorija,  jei  jei jumyse  dar neužgeso pilietiškumo dvasia, šiomis knygomis būsit nustebinti ir sužavėti.

Žinau, kad knygos autorė – tinklaraštininkė, žurnalistė, menotyrininkė, dr. Kristina Sabaliauskaitė, niekų nerašo. Skaičiau, kad studijuodama Baroko dailės istoriją nemažai laiko praleido Lietuvos ir Europos archyvuose prie XVII amžiaus istorinių šaltinių – laiškų, memuarų, testamentų, raštų, aprašų, iš kurių, pasak jos, „tiesiog veržėsi ano meto aistros, konfliktai, likimai ir istorijos, kurių nesugalvotų nė lakiausia fantazija.“ (Citata). Bet knygų turinys pranoko bet kokias fantazijas.

Rašydama, kad pirmoji knyga sužavės mylinčius meilės istorijas, žavingas, nebanalias su detektyvo elementais, būčiau banali. Jei parašyčiau, kad antra knyga mėgstantiems karą ir klasikinę literatūrą šia tema (pvz. L.  Tolstojaus „Karas ir taika“) būčiau dar banalesnė.

Mane sužavejo ne tik didikų meilės ir kančios istorijos. Mane sužavėjo Vilniaus istorija, Lietuvos istorija, kuri persipina Vilniaus bazilisko personažu. Nesu vilnietė, gal dėl to apie jį sužinojau tik iš šių knygų.  O jūs žinote, kas yra Vilniaus baziliskas?  nežinote?  Skaitykit Silva Rerum!

Dar skaitydama Silva Rerum I dalį, jau žinojau – būtinai, apie knygose aprašomus laikotarpius (1659 – 1667 m.  ir 1700 – 1710 m.) skaitysiu Lietuvos istorijoje (turiu seną gerą A. Šapokos „Lietuvos istoriją“). Nors mokykloje turėjau nuostabią istorijos mokytoją, pamenu kaip mylėjom ją visa klasė, mylėjom už sugebėjimą sudominti, linkėjimai Mirandai Nargėlienei iš Rokiškio rajono Obelių gimnazijos!, šiandien nedaug pamenu iš Lietuvos istorijos, todėl pasiimiau A. Šapokos istoriją ir skaičiau, ir skaitydama apie 1655 m.  karą su Maskva, laikiau špygas, kad tik K. Sabaliauskaitė (kvaila tikėtis) būtų išgalvojusi, kad 1655 m. Vilnius buvo sudegintas. Kaip skaudu buvo, kad tai ne autorės fantazija, tai tikra tiesa, tai buvo pirmas kartas Lietuvos istorijoje, kai priešas užimė sostinę. Miestas, kuris buvo tuo metu turtingas ir gražus, išplėštas ir sudegęs gaisre, kuris truko 17 dienų.

Ilgai ir daug galėčiau pasakoti Lietuvos istorijos ir romano sąsajas, jei ir neskaitysit musų šalies istorijos iš naujo, skaitykit romanus ir žavėkitės, žavėkitės kiekvienam patinkančiais ir tinkančiais dalykais, kas meilės, kas  karo, kas maro ar bazilisko istorijomis. Abejingų, tikiu – neliks…..

Tiesa, dabar turiu svajonę – aplankyti Vilnių su ekskursija „Vilnius K. Sabaliauskaitės romane „Silva rerum“ ! Noriu, labai, labai, labai!

Vasaros pradžia, kai pradeda džiuginti šviežiais svogūnų laiškais ir svogūnėliais, negaliu atsidžiaugti.  Nors tu ką, mėgstu aš tuos svogūniukus, o jei dar su kokiu lašinuko gabaliuku, nuostabu… Taip ir gryžtu į vaikystę, kai salotas gamindavo mama.

Reikės:

Gero pundo svogūnų laiškų su svogūnėliais,

jogurtinės grietinės (arba kitos tinkamos salotoms),

druskos, pipirų.

Gaminame:

Svogūnus nuplauname, supjaustome.

Pilame grietinės.

Gardiname druska, pipirais.

Skanaus!

Naminius makaronus pasigaminti, kaip ir duoną namie išsikepti, rodos nežmoniškai sudėtinga, o realybėje  – paprasčiau nebūna. Tiesą pasakius, su naminiais makaronais, kaip ir su namine duona, aš užaugau. Dažnai vakarienei valgydavom pienišką, mamos gamintų makaronų, sriubą.  Na, labai puikiais tų makaronų nepavadinčiau, tiesiog tokie buvo tuomečiai receptai, ir šiandien galima rasti senosiose knygose, anų laikų  proporcijas (turiu mintyje kiaušinių ir miltų santykį).

Šiai dienai, turiu nuostabių, šviežių naminių makaronų receptą. Receptas universalus, tinka visų rūšių makaronams, viskas priklauso tik nuo supjaustymo.

Pati darau makaronus lazanijai, daugiau naudoju pirktus – džiovintus, vis teisinuosi, kad neturiu makaronų darymo aparato ir vis žadu jį isigyti. Planai planais, bet kai reikia kepti lazaniją, tuomet labai puikiai pasidaro makaronai su kočėlu. Kodėl lazanijai? Jei norit skanios lazanijos su pirktais džiovintais jos neišsikepsit, nepykit, kas mano kitaip, tiesiog čia jau kalbu iš patirties, ne vieno karto ir ne vienos rūšies makaronų išbandymo. Valgyt galima ir su džiovintais, bet jei norit tokios lazanijos, TOKIOS skanios, reikia arba naminių arba bent jau šviežių pirktų.

Pasidaryt namuose makaronus nėra ką.

Svarbios tik pora taisyklių:

miltai turi būti aukščiausios kokybės, naudoti reikia tuos, kurie skirti tortams ir pyragams, pas mus jie žymimi 405 D.

būtina gerai išminkyti, kad susidarytų glitimas ir makaronai nebūtų ištežę.

Nemažai lazanijai (vidutinei) makaronų lakštams

Reikės:

300 g. miltų

3 L dydžio kiaušinių arba 6 trynių.

Proporcija elementari: 100 g. miltų – 1 kiaušinis arba 2 tryniai.

Gaminame:

Suberiame miltus į dubenį. Kiaušinius mušame į dubenėlį ir paplakame, kol jie lieka vienalyčiai.

Miltų dubenyje pasidarome duobutę, pilame išplaktus kiaušinius ir pradedame minkyti. Minkome nuoširdžiai, ilgai. Svarbu gerai išminkyti, kad tešla liktų vienalytė. Labai paprasta matyti, kada užtenka minkyti. Tešla tiesiog nebelimpa prie rankų. Tai ir yra ženklas, kad užtenka.

Šis procesas ilgokas (jei turit maišymo kombainą, gana greitas) jei minkote rankomis užtruksite apie 15 min. bet juk tai- malonumas!

Išminkytą tešlą suvyniojame į maistinę plevelę ir dedame pusvalandžiui į šaldytuvą. Palaikykit būtinai, tešla subęsta, lieka minkštesnė, lengviau kočiojama.

Toliau viskas paprasta, imam tešlos gabaliuką ir kočiojame. Jei tešlą gerai išminkėte nereikės miltuoti paviršiaus ant kurio kočiosite. Jei matote, kad reikia  – pamiltuokite.

Iškočiojame plonai, kaip tik galime, kažkur 1 – 1,5 mm storio.

Supjaustome tokia forma, kokia norime. Norime – lazanijos lakštais, jei norime – kaspinėliais, juostelėmis ar pan., žiūrint kokį patiekalą gaminame.

Pasigaminus šviežius makaronus juos galima ir sudžiovinti ir užšaldyti. Geriau – užšaldyti, išėmus juos tiesiai į puodą ir puikiai išverda.

Skanaus!

Idėja: J. Oliver knyga „Gimęs gaminti“.

Prie iššūkio (kas pamiršo žiūrėti čia) prisidėjau gerokai per vėlai, bet labai stengsiuosi perskaityti visas knygas. Smagu, kad galiu pristatyti pirmąją knygą.

Ilgai ir nuobodžiai ji būtų gulėjusi šalia lovos, krūvoje, kurioje skaitomos knygos…  Gerai, kad aš ne viena tokia. O ką daryt, kad pradėjus skaityti, supranti, ne dabar, ne laikas…

Ši knyga, kantriausia iš visų kur turiu. Gulėjo gulėjo, griaužė sąžinę…

Nebevyniosiu į vatą, pasakoju apie knygą. Tai Jacquieline Susann „Kiekvieną naktį, Džozefina!“

Nežinau, kuriai kategorijai knygų ją priskirt.  Būna tokia kategorija: laisvalaiko skaitiniai, lengvi (net per daug), neįpareigojantys, nieko po savęs nepaliekantys. Kažkur tokia kategorija.

Mano nuomone, ne knyga, o nesusipratimas.  Štai todėl ir vargau taip ilgai. Visiškai kvailos moteriškės (lai atleidžia man autorė iš dausų, bet įspūdį susidariau tokį) knyga apie šunį. 397 puslapiai kliedesių apie mylimą šiuniuką Džozefiną. Negalvokit, kad nemyliu gyvūnų. Myliu ir net labai, bet rašyt knygas, apie tai kiek šuo ėdą ir kaip šuo šlapinasi, sugalvoti gali tik visiška blondinė (atleiskit už metaforą šviesiaplaukės damos, turėjau mintyse nedidėlio protelio damą). Man tos knygos buvo per daug. Skaičiau ir galvojau, viena kvailė parašė, kita – skaito (čia aš apie save).

Jei dar trumpiau – verkė mano pinigai (tie kur knygai išleisti). Siaubingas niekalas. Nežinau ar skaityčiau kitą šios autorės knygą, nors sakoma, kad su kita savo knyga „Lėlių slėnis“ autorė tapo viena geriausiai perkamų autorių knygų leidybos istorijoje. Nežinau, nežinau… Nors kas žino, knyga knygai nelygi…

Vertinimas: 1 balas iš 10 -ies.

Jei jūs irgi skaitėte šią knygą ir jusų nuomonė apie ją skiriasi radikaliai, prašau, brūkštelkit komentarą. Labai lauksiu.