Švediški faršo kukuliai

Ne iš vienos draugės buvau girdėjusi apie švediškus kukulius. Pamačiau juos pas Aguonėlę. Išbandžiau. Labai patiko, tikrai. O dar ir mano stiliuje: greitai pagaminama.

Skanesni šie kukuliai, jei neapkepini smarkiai, apkepti vos vos. Tie kur kepami ilgiau, šiek tiek apdžiūva ir būna kietesni. Taip pat mėsa gali būti tokio tirštumo, kad atrodys idėta į vandenį išsileis. Neišsileis bijoti nereikia, bet bus pasakiškai minkšti kukuliai.

Reikės:

500 g. farš0 (kiauliena + jautiena),

svogūno galvelės,

170 ml pieno,

3 didelių riekelių batono,

1 kiaušinio,

druskos, pipirų,

sviesto kepimui.

Gaminame:

Faršą sumaišome su smulkintu svogūnu, piene mirkytu batonu, kiaušiniu ir prieskoniais. Gerai išmaišome.

Formuojame graikiško dydžio kukuliukus.

Į verdantį vandenį sudedame kukuliukus ir juos 10 min. paverdame.

Išvirusius kukuliukus išgraibome ir kelias minutes apkepame keptuvėje su sviestu.

Labai skanu su bulvių koše, ar šiaip bulvėmis.

Nepaprastai dera su bruknių pagardu ar grietinės, ar grietinėles padažu.

Skanaus!

Kukurūzų burbuolės

Su kukurūzų burbuolėmis susipažinau, daugiau nei prieš dešimt metų, anytos namuose. Ten visi buvo pamišę dėl burbuolių. Negaliu sakyt, kad man nepatiko, bet kad nesužavėjo tai jau tikrai. Skonis geras, bet patys kukurūzai buvo kieti, nors virdavo ne vieną valandą. Laikui bėgant supratau,  kad  pašariniai kukurūzai kitaip ir neišverda. Vėliau pradėjau ieškoti, kur galima nusipirkt maistinių kukurūzų, tuo pačiu ieškojau ir receptų. Kai Nida šiemet parašė, kaip paruošti kukurūzų burbuoles negalėjau tverti džiaugsmu ir parduotuvėje radusi burbuolių būtiniausiai nusipirkau.

Perkant kukurūzų burbuoles svarbu, kad jos nebūtų išluptos, patys kukurūzai nebūtų susiraukšlėję, tai reiškia, kad drėgmė iš jų išgaravusi, labai didelių burbuolių irgi nereikia pirkti. Didelės dažniausiai būna pernokę ir kukurūzai būna miltingi, drėgmės mažai, kietoki.

Šiuo būdu virti kukurūzai labai skanūs ir karšti su druska ir sviestu, su laimo sultimis ir druska. Skanūs karšti, ne mažiau skanūs ir šalti. Ateityje būtinai išbandysiu keptus kukurūzus ir kt.

Reikės:

kukurūzų burbuolių,

cukraus, druskos, sviesto, laimo citrinos.

Gaminame:

Kukurūzų burbuoles nulupame.

Į puodą pripilame vandens, tiek kad burbuolės būtų apsemtos, pačių burbuolių nesudedame!

Vandenį užverdame, galima įberti šaukštelį cukraus, taip pabrėšime kukurūzų saldumą.

Į verdantį vandenį sudedame burbuoles.

Sudėjus burbuoles ir užvirus vandeniui kukurūzus verdame 3 – 4 min. Trumpai, valgomų ilgiau virti nereikia! Vandens jokiu būdu nesūdyti!  Druska kietina kukurūzus.

Po 3 – 4 min. ištraukiame burbuoles, nusausiname.

Valgome karštas pasibarstant druska ir patepant sviesto gabaliuku. Man sviestas tiko nežmoniškai gerai.

Dar galima užsispausti laimo sulčių ir pasibarstyti druska. Taip pat skanu, o su sviestu –  nepaprastai.

Skanaus!

Konservuoti pomidorai savose sultyse

1 L stiklainiui reikės:

650 g. kietesnių mažesnių pomidorų,

450 g. sunokusių pomidorų – sultims,

druskos (1 L – 1 VŠ druskos), kvapiųjų pipirų, lauro lap0,

stiklainių, dangtelių paruoštų konservavimui.

Gaminame:

Pomidorai skirti konservavimui nuplaunami.

Mažieji, kietesni sudedami į konservavimui skirtus stiklainius.

Iš sunokusių pomidorų ruošiamos pomidorų sultys. Kaip daryti rašiau anksčiau.

Pomidorai stiklainiuose užpilami verdančiomis sultimis, uždengiami dangteliais.

Stiklainiai statomi į puodą, užpilami karštu (panašios temperatūros vandeniu, kad stiklainiai nesprogtų) irkaitinami vidutinėje temperatūroje ~ 10- 15 min.

Išėmus stiklainius dangteliai užsukami.

Stiklainiai apverčiami, šiltai apklojami ir paliekami atvėsti.

Skanaus!

 

 

 

Keptos šparaginės pupelės su svogūnais ir džiuvėsėliais arba antras būdas šparagams kepti…

Antras būdas nerealiai skaniai paruošti šparagus. Šitaip pakeptas pupeles mano brangusis tiesiog dievina, tik va pastoviai jas ruošiant namie vyksta derybos, iki kokio laipsnio pakepinti pupeles. Nes maniškis jas valgo kone sudegusias, o aš taip negaliu, juk tai šparagų gadinimas. Tai va taip ir deramės, kol šiek tiek vis tiek pupelės paskrunda ir taip kiekvieną kartą….

Reikės:

Šviežių šparaginių pupelių (nukarpyti abu galiukus),

didelio svogūno galvos (smulkinto)

sviesto,

maltų džiuvėsių,

druskos,

Džiugo ar kokio kito mėgstamo sūrio.

Gaminame:

Šis būdas panašus į pirmąjį variantą, bet kiek kitoks.

Šparagines pupeles nuplauname, nukarpome galiukus.

Sudedame nuvalytas pupeles į puodą, užpilame šaltu vandeniu, pasūdome ir verdame, kol suminkštėja arba kitaip tariant išverdame.

Į keptuvę sudedame smulkintą svogūną, lašą aliejaus ir gerą gabalą sviesto. Ant mažos kaitros sv0gūną pakapiname, kol jis lieka skaidrus ir minkštas.

Sudedame virtas šparagines pupeles, išmaišome ir ant vidutinės kaitros pakepame, kol šparagai lengvai paskrunda.

Dedame kelis VŠ (2-3) maltų džiuvėsėlių, jei reikia dar šiek tiek sviesto, išmaišome ir dar šiek tiek pakepame.

Valgome užbarstę mėgiamo fermentinio ar kito sūrio. Galima su pomidorų padažu. Galima valgyti vienas, su dešrele ar kita mėsa jei daržovės neatrodo rimtu maistu.

Skanaus!

Knyga išvedusi iš kelio arba K. Hosseini „Bėgantis paskui aitvarą“…

Pati prisižadėjau, pasirašiau būtinų perskaityti knygų sąrašą ir va tau, skaitau, bet ne iš sąrašo. Guodžiuosi, kad dar daug laiko… Nežinau… Bet čia norėjau parašyti ne tai. Taip jau išėjo, kad visi artimiausi žmonės žino kokia gimtadienio dovana geriausia, o knygyne jau pamena kada mano gimtadienis. Kur neprisimins, kai prisiperku kalnus knygų iš draugių gautų knygynų čekių. Man knygos liga, spausdintos irgi. Skaitau ir elektronines, bet to knygos kvapo, to jausmo, kai lieti knygą, kai verti jos puslapius, elektronines knygos neturi… ir vėl aš į šalį nukrypau… Jei trumpiau, tai prisipirkau knygų, kurios man nedavė ramybės, taip ir prašėsi perskaitomos. Labai jau intrigavo.

Pirmoji – Khaled Hosseini „Bėgantis paskui aitvarą“.

Knyga kuri įtraukė ir nepaleido. Užvaldė ir mintis, ir širdį.  Mėgstu knygas, kad ir romanus apie kitus kraštus. Nesvarbu, kad romanas, daug gali sužinot apie to krašto kultūrą, papročius ar net istorinius įvykius ir jame.

Ši knyga apie Afganistaną, laikus, kai Afganistanas dar nebuvo respublika ir laikmetį, kada ja tapo.

Knyga vėl, kaip ir Gregory David Roberts „Šantaramas“ labai vyriška. Ne tik todėl, kad rašytojas vyras, pats romano siužetas labai vyriškas. Berniuko, jaunuolio, sūnaus, vyro, tėvo, brolio istorija. Istorija, kaip pats gyvenimas, laikas ir išgyvenimai iš jautraus, bailoko (nežinau ar taip galima sakyt, ne visi poelgiai tik drąsos trūkumas, kitą kartą tai daug sudėtingesni ir subtilesni dalykai), gal tikriau neryžtingo berniuko, padaro rimtą atsakingą vyrą.

Knygoje be sukrečiančios jaunuolių istorijos, labai daug nuostabių Afganistano vaizdų. Skaitai ir regis matai tuos paskui aitvarus lakstančius berniukus, tarsi užuodi gatvėje kepamus kebabus… Knygoje aprašomi etninių grupių skirtumai, Afganistano gyventojų hierarchiniai susiskirstymai ne tik pagal tikėjimą, bet ir užimamas pareigas ar finansinę padėtį.

Skaitai ir skaudu darosi, kad kažkieno vaikas nemoka skaityti tik dėl to, kad jis kito tikėjimo ar tiesiog yra tarno vaikas. Dar skaudžiau, kai sužinai, kad tikras tėvas negali paskyt savo sūnui, kad jis jo tėvas vien dėl to, kad vaikas nesantuokinis. O ką jau kalbėti apie tai, kad vaikai patiria prievartą, seksualinę prievartą… Nesuvokiami dalykai rodos, o kažkur tai labai suprantama ir tiesiog tokia realybė, papročiai…

Nepasakosiu knygos siužeto, tiesiog viską sugadinčiau. Nuostabi, nepakartojama, sukrečianti knyga. Tokią gyvenime, nors vieną, būtina perskaityti. Kas tingi skaityti, žinau, kad ši knyga yra ekranizuota – filmas „The Kite Runner“. Pati nežinau ar žiūrėčiau, iš patirties žinau, kad filmai po knygos – nevykę, na gal ir ne visi, bet dauguma tai tikrai.

Skačiau šią knygą ir verkiau, ir vėl skaičiau, ir vėl verkiau. Verkiau ne dėl herojų likimo, ne, jau ne tie metai. Ašaros byrėjo dėl suvokimo, kad kažkur vis dar tokia neteisybė, nelygybė, kad ne visi gyvena kaip mes: su žmogaus ar vaikų teisėmis, žodžio laisve ir t.t.. Ir tai knyga tik apie vyriškus likimus, o jei dar kalba būtų apie moteris, skausmo būtų dar daugiau… Nežinau ar kas nematė siužeto per žinias, kaip Afganistane sušaudoma moteris vien dėl to, kad du vyrai jos nepasidalino.. Tiesiog ima ir sušaudo, sėdinčią ant žemės, kad nei man, nei tau… Ir visa tai pridengiama religijos vardu…

Skaičiau šią knygą ir gavoje sukosi M. Tveno žodžiai, kuriuos įdėjo skype draugas be galo mėgstantis keliauti „Kelionės yra priešnuodžiai prietarams, aklam prisirišimui ir siauram mąstymui. „ Knyga taip pat kelionė, gal ir kitokia, bet kelionė.

Sėkmės jums ir kuo mažiau skaudžios kelionės po Afganistaną su jos vaikų likimais.