Kai praeitą kartą nuvažiavau pas mamą pataikiau į šviežios duonos ragavimus. Ką tik iškepta, kvapni, minkštutė. Suviliojo. Šiaip mūsų šeima nedidelė duonavalgė, o mama su tėčiu priešingai – pas juos duona visas gyvenimas. Kepa kas kelios dienos. Sušveičia ir vėl kepa. Šitos pasiimiau, susiviliojau juolab, kad man labiau prie širdies kvietinė, o ši – galima sakyt tobulas vidurys tarp ruginės ir kvietinės. Kai maišyti miltai, duona liko puri ir minkšta, kaip kvietinė, bet nesensta taip greit. Be galo skanu, ypač riekelė pusryčiui. Puoliau užsirašyt ką mama ten minkė, maišė.

Reikės:

~ 1 kg rupaus malimo ruginių miltų,

~ 1 kg kvietinių miltų,

iki 1,5 stiklinės cukraus,

1 AŠ druskos,

2 L vandens,

geros saujos kmynų (nebūtinai),

geros saujos linų sėmenų (nebūtinai),

stiklinės ar mažiau duonos raugo (kas nežino kaip jį pasidaryti,žiūrėti čia).

Gaminame:

Pirmas etapas – rauginimas:

Į dubenį beriame 2 VŠ cukraus ir  1 AŠ druskos, gerą saują kmynų, linų sėmenų – viską užplikome 2 L verdančio vandens.

Į vandenį maišant  barstome 8 VŠ rupaus malimo ruginių miltų. Viską gerai išmaišome, kad neliktų gumulėlių ir atvėsiname. Atvėsiname tiek, kad būtų šiek tiek šiltas, dedame raugą. Išmaišome, uždengiame rankšluosčiu ir paliekame 24 valandoms kambario temperatūroje.

Antras etapas – atminkymas:

Po dviejų parų į tą dubenį beriame 1,5 stiklinės cukraus. Jei nemėgstate saldžios duonos cukraus dėkite stiklinę ar dar mažiau. Išmaišome, kad cukrus ištirptų ir su samčiu ar šaukštu pasemiame ~ 1 stiklinę raugo (bus kitam kartui, šaldytuve raugas uždarame inde gali stovėt iki mėnesio). Į likusią tešlą beriame likusius miltus ir užminkome duoną. Gerai paminkyti, tešla turi būti lipni, minkšta. Tešlą dubenyje uždengtą rankšluosčiu, kambario temperatūroje, paliekame 1 ar 2 val. pakilti.

Trečias etapas – kepimas :

Kai duona užminkyta pakyla, tai ženklas, kad jau reikia kepti. Sušlapiname rankas ir nebemaišant tešlos į skardą formuojame duonos kepalą.  Skardą su duona šaltoje orkaitėje palaikyt kelias minutes ir kepti apie 2 val. 200 laipsnių temperatūroje.

Iškepusią duoną (senovinis mamos būdas patikrint ar duona iškepė – pabelsti  į duonos apačią, jei garsas aiškus – iškepė)  aptepti vandeniu, užkloti rankšluosčiu ir palaukti, kol atvės. Nesulaukusieji mėgausis nuostabiu šiltos duonos skoniu.

Skanaus!

Prisipirkom šiandien vištienos ir planavome daryti  traškius vištienos kepsnelius kiniškai. Taip jau išėjo, kad žiūrėjome Vytaro ir Marčiaus kelionę šilko keliu. Uzekijoje Vytaras žiūri, kaip gaminamas plovas. Taip sužavėjo, kiekvieną kartą kai žiūrim žadu pasidaryti būtent tokį plovą. Šiandien užsikrėčiau galutinai ir vietoj kepsnelių šeimą įkabėjau gaminti plovą, juolab, rodėsi visų produktų turim pakankamai.  Gaminimo eigoje apsižiūrėjau, kad trūksta morkų, ryžių ir tų trūkumas, tik va, neatsirado norinčių važiuoti į parduotuvę, gaminau iš tiek produktų kiek turėjau. Kitam kartui būtinai turėsiu daug daug morkų, jos ten nerealiai tinka, ryžių taip pat reikia nemažai. Sužavėjo plovas tuo, kad gaminamas visai priešingai negu pas mus. Kaip Vytaras apibūdino mūsų plovą – ryžių košė su mėsa. Seniai žinau, kad plovas kaip ir guliašas, kurie gaminami pas mus, yra likę nuo rusiškų laikų valgyklų ir mažai ką turi bendro su autentiškais vidurinės Azijos receptais. Tai dabar turėjau gerą progą bandyti pasigaminti tikrą uzbekišką plovą. Paragavus šio plovo, supranti, koks nevykęs yra mūsuose paplitęs plovas. Svarbu tik daržovių nesupjaustyti per smulkiai. Maniškės buvo per smulkios, kitą kartą pjaustysiu stambiau.  Uzbekijoje plovui gaminti turi specialius puodus – kazanus, pati tokio neturiu, dažniausiai tokiu atveju naudoju woką, manau tiktų ir gilesnis puodas storu dugnu.

Reikės:

2 didelių svogūno galvų,

4didelių morkų,

2 didesnių česnako skiltelių,

saldžiosios raudonos paprikos (originaliame recepte jos nebuvo),

vištienos ar kitos mėsos (naudojau vištienos vidinę filė),

ryžių (originaliame recepte naudojo trumpagrūdžius),

mirkytų žirnių (keičiau konservuotais kukurūzais, mirkyti žirnius buvo per vėlu),

aliejaus,

druskos,

pipirų,

kumino, kitų mėgiamų prieskonių.

Gaminame:

Į puodą pilame aliejaus, palaukiame kol įkais. Įmetus svogūno gabalėlį, jis pradės virti, burbuliuoti, tai ženklas, kad aliejus įkaito.

Svogūnus ir česnakus, papriką supjaustome stambiais gabalais (mano supjaustyta per smulkiai), svogūnus geriau pjaustyti stambiais griežinėliais, dedame kepti į įkaitusį aliejų. Kepame trumpai, kol suminkštėja, neperkepti!

Vištieną supjaustome stambiais gabalėliais. Dedame kepti kartu prie suminkštėjusių svogūnų. Trumpai apkepame.

Morkas sutarkuojame morkų ar burokine tarka.

Morkas dedame kepti paskleidžiant viršuje ant jau apkepintos mėsos ir svogūnų. Pilame vandens, tiek kad morkos plaukiotų, geriausia karšto.  Nemaišant, primažinus ugnį paliekame troškintis ~ 10 min.

Po 10 min. paragaujame morkas, kurios turi būti minkštos. Beriame prieskonius, druską. Nemaišome!

Morkas paspaudžiame prie dugno mentele ar šaukštu ir beriame žirnių, mano atveju kukurūzų sluoksnį. Nemaišome.

Ryžius nuplauname. Beriame storu sluoksniu virš žirnių sluoksnio. Geriausia, kad žirnių net nesimatytų. Per kiaurą šaukštą pilame vandens, kad ryžius apsemtų per pirštą. Dar paspaudžiame prie dugno viską. Ryžiuose padarome šaukšto kotu gilias duobes, uždengiame dangčiu ir paliksime ryžius troškintis garuose iki 30 min.

Troškinant svarbu nemaišyti. Ryžius maišyti tik ryžių sluoksnyje, tai nėra sunku, net turėdama ploną sluoksnį, lengvai verčiau ryžius iš apačios į viršų neliesdama morkų ir mėsos sluoksnio. Ryžiams išvirus, vandeniui beveik išgaravus plovas bus paruoštas. Jei gaminimo eigoje vanduo išgaruoja, o ryžiai lieka žali, galima pilti karšto vandens tiek kiek reikia.

Valgyti taip pat reikia dėti sluoksniais, dedame ryžių, tada morkų ir vėliau pakabiname mėsos sluoksnio.

Skanaus!

Su kukurūzų burbuolėmis susipažinau, daugiau nei prieš dešimt metų, anytos namuose. Ten visi buvo pamišę dėl burbuolių. Negaliu sakyt, kad man nepatiko, bet kad nesužavėjo tai jau tikrai. Skonis geras, bet patys kukurūzai buvo kieti, nors virdavo ne vieną valandą. Laikui bėgant supratau,  kad  pašariniai kukurūzai kitaip ir neišverda. Vėliau pradėjau ieškoti, kur galima nusipirkt maistinių kukurūzų, tuo pačiu ieškojau ir receptų. Kai Nida šiemet parašė, kaip paruošti kukurūzų burbuoles negalėjau tverti džiaugsmu ir parduotuvėje radusi burbuolių būtiniausiai nusipirkau.

Perkant kukurūzų burbuoles svarbu, kad jos nebūtų išluptos, patys kukurūzai nebūtų susiraukšlėję, tai reiškia, kad drėgmė iš jų išgaravusi, labai didelių burbuolių irgi nereikia pirkti. Didelės dažniausiai būna pernokę ir kukurūzai būna miltingi, drėgmės mažai, kietoki.

Šiuo būdu virti kukurūzai labai skanūs ir karšti su druska ir sviestu, su laimo sultimis ir druska. Skanūs karšti, ne mažiau skanūs ir šalti. Ateityje būtinai išbandysiu keptus kukurūzus ir kt.

Reikės:

kukurūzų burbuolių,

cukraus, druskos, sviesto, laimo citrinos.

Gaminame:

Kukurūzų burbuoles nulupame.

Į puodą pripilame vandens, tiek kad burbuolės būtų apsemtos, pačių burbuolių nesudedame!

Vandenį užverdame, galima įberti šaukštelį cukraus, taip pabrėšime kukurūzų saldumą.

Į verdantį vandenį sudedame burbuoles.

Sudėjus burbuoles ir užvirus vandeniui kukurūzus verdame 3 – 4 min. Trumpai, valgomų ilgiau virti nereikia! Vandens jokiu būdu nesūdyti!  Druska kietina kukurūzus.

Po 3 – 4 min. ištraukiame burbuoles, nusausiname.

Valgome karštas pasibarstant druska ir patepant sviesto gabaliuku. Man sviestas tiko nežmoniškai gerai.

Dar galima užsispausti laimo sulčių ir pasibarstyti druska. Taip pat skanu, o su sviestu –  nepaprastai.

Skanaus!