Naminius makaronus pasigaminti, kaip ir duoną namie išsikepti, rodos nežmoniškai sudėtinga, o realybėje  – paprasčiau nebūna. Tiesą pasakius, su naminiais makaronais, kaip ir su namine duona, aš užaugau. Dažnai vakarienei valgydavom pienišką, mamos gamintų makaronų, sriubą.  Na, labai puikiais tų makaronų nepavadinčiau, tiesiog tokie buvo tuomečiai receptai, ir šiandien galima rasti senosiose knygose, anų laikų  proporcijas (turiu mintyje kiaušinių ir miltų santykį).

Šiai dienai, turiu nuostabių, šviežių naminių makaronų receptą. Receptas universalus, tinka visų rūšių makaronams, viskas priklauso tik nuo supjaustymo.

Pati darau makaronus lazanijai, daugiau naudoju pirktus – džiovintus, vis teisinuosi, kad neturiu makaronų darymo aparato ir vis žadu jį isigyti. Planai planais, bet kai reikia kepti lazaniją, tuomet labai puikiai pasidaro makaronai su kočėlu. Kodėl lazanijai? Jei norit skanios lazanijos su pirktais džiovintais jos neišsikepsit, nepykit, kas mano kitaip, tiesiog čia jau kalbu iš patirties, ne vieno karto ir ne vienos rūšies makaronų išbandymo. Valgyt galima ir su džiovintais, bet jei norit tokios lazanijos, TOKIOS skanios, reikia arba naminių arba bent jau šviežių pirktų.

Pasidaryt namuose makaronus nėra ką.

Svarbios tik pora taisyklių:

miltai turi būti aukščiausios kokybės, naudoti reikia tuos, kurie skirti tortams ir pyragams, pas mus jie žymimi 405 D.

būtina gerai išminkyti, kad susidarytų glitimas ir makaronai nebūtų ištežę.

Nemažai lazanijai (vidutinei) makaronų lakštams

Reikės:

300 g. miltų

3 L dydžio kiaušinių arba 6 trynių.

Proporcija elementari: 100 g. miltų – 1 kiaušinis arba 2 tryniai.

Gaminame:

Suberiame miltus į dubenį. Kiaušinius mušame į dubenėlį ir paplakame, kol jie lieka vienalyčiai.

Miltų dubenyje pasidarome duobutę, pilame išplaktus kiaušinius ir pradedame minkyti. Minkome nuoširdžiai, ilgai. Svarbu gerai išminkyti, kad tešla liktų vienalytė. Labai paprasta matyti, kada užtenka minkyti. Tešla tiesiog nebelimpa prie rankų. Tai ir yra ženklas, kad užtenka.

Šis procesas ilgokas (jei turit maišymo kombainą, gana greitas) jei minkote rankomis užtruksite apie 15 min. bet juk tai- malonumas!

Išminkytą tešlą suvyniojame į maistinę plevelę ir dedame pusvalandžiui į šaldytuvą. Palaikykit būtinai, tešla subęsta, lieka minkštesnė, lengviau kočiojama.

Toliau viskas paprasta, imam tešlos gabaliuką ir kočiojame. Jei tešlą gerai išminkėte nereikės miltuoti paviršiaus ant kurio kočiosite. Jei matote, kad reikia  – pamiltuokite.

Iškočiojame plonai, kaip tik galime, kažkur 1 – 1,5 mm storio.

Supjaustome tokia forma, kokia norime. Norime – lazanijos lakštais, jei norime – kaspinėliais, juostelėmis ar pan., žiūrint kokį patiekalą gaminame.

Pasigaminus šviežius makaronus juos galima ir sudžiovinti ir užšaldyti. Geriau – užšaldyti, išėmus juos tiesiai į puodą ir puikiai išverda.

Skanaus!

Idėja: J. Oliver knyga „Gimęs gaminti”.

Prie iššūkio (kas pamiršo žiūrėti čia) prisidėjau gerokai per vėlai, bet labai stengsiuosi perskaityti visas knygas. Smagu, kad galiu pristatyti pirmąją knygą.

Ilgai ir nuobodžiai ji būtų gulėjusi šalia lovos, krūvoje, kurioje skaitomos knygos…  Gerai, kad aš ne viena tokia. O ką daryt, kad pradėjus skaityti, supranti, ne dabar, ne laikas…

Ši knyga, kantriausia iš visų kur turiu. Gulėjo gulėjo, griaužė sąžinę…

Nebevyniosiu į vatą, pasakoju apie knygą. Tai Jacquieline Susann „Kiekvieną naktį, Džozefina!”

Nežinau, kuriai kategorijai knygų ją priskirt.  Būna tokia kategorija: laisvalaiko skaitiniai, lengvi (net per daug), neįpareigojantys, nieko po savęs nepaliekantys. Kažkur tokia kategorija.

Mano nuomone, ne knyga, o nesusipratimas.  Štai todėl ir vargau taip ilgai. Visiškai kvailos moteriškės (lai atleidžia man autorė iš dausų, bet įspūdį susidariau tokį) knyga apie šunį. 397 puslapiai kliedesių apie mylimą šiuniuką Džozefiną. Negalvokit, kad nemyliu gyvūnų. Myliu ir net labai, bet rašyt knygas, apie tai kiek šuo ėdą ir kaip šuo šlapinasi, sugalvoti gali tik visiška blondinė (atleiskit už metaforą šviesiaplaukės damos, turėjau mintyse nedidėlio protelio damą). Man tos knygos buvo per daug. Skaičiau ir galvojau, viena kvailė parašė, kita – skaito (čia aš apie save).

Jei dar trumpiau – verkė mano pinigai (tie kur knygai išleisti). Siaubingas niekalas. Nežinau ar skaityčiau kitą šios autorės knygą, nors sakoma, kad su kita savo knyga „Lėlių slėnis” autorė tapo viena geriausiai perkamų autorių knygų leidybos istorijoje. Nežinau, nežinau… Nors kas žino, knyga knygai nelygi…

Vertinimas: 1 balas iš 10 -ies.

Jei jūs irgi skaitėte šią knygą ir jusų nuomonė apie ją skiriasi radikaliai, prašau, brūkštelkit komentarą. Labai lauksiu.

Turiu pasakyt nėra taip jau blogai, daržas balkone. Labai smagu išlėkt pasiskint krapelių ar baziliko ar kito kokio augintinio.

Pradėjo megzti agurkai, dabar labai laukiu, tolesnių rezultatų.

Su ridikeliais irgi viskas gerai. Persėjau, po ano karto…. jau rašiau anksčiau.

Auga užauga, tiesa vargšai neturėjo progos paaugt daugiau, nes labai vietos prašėsi susigrūdę, kaip silkės bačkoj pomidorai, tad ridikėliai keliavo į salotas, o pomidorai gavo erdvės.

Pomidorai nemenki jau, kai kurie susikrovė žiedus, įdomiausia, kad turiu tokių mažuliukų ir jie sukrovė žiedelius. Čia kita pomidorų veislė.  Įdomu, įdomu, kas ten užaugs, kol kas panašu, kad bus žemuoginiai pomidorai (aišku, jei prisivys žemuogės dydį).

Žemuogės džiaugiasi reta šiluma, ir laukia didesnės kaitros, uogėlės turėtų prinokt sulaukę šiltesnių orų. Labai jau trūksta šilumos….

Jei galvojat, kad rašant tinklaraštį maisto gaminimo tema, dienų dienas nieko nedarau, tik gaminu gaminu ir tuo džiaugiuosi, tai prašau, taip negalvokit…. Toli gražu, realybė kiek kitokia. Taip aš gaminu, ir  kasdien, bet dažnai ir spjaučiau tokiai kasdienybei į veidą, drybsočiau ant sofos ir skaityčiau, skaityčiau… Cha!

O realybė tokia: valgyt darau, namus tvarkau, gėlės auginu, darbas irgi ant nosies (mažajai tuoj darželis), dar ir sportuoju  (jezau, kas dien!), o skaitau ? Kada skaitau? Kai miega mažoji …. dažniausiai, arba kai užeina, trijų raidžių visiem gerai žinomas moteriškas periodas, tada pūtuoju, keikiu visą pasaulį, tuo pačiu ir moterišką lemtį ir spjovusi į viską – skaitau. O kada dar?  Net juokas ima pačiai, kada viską spėju? Ir spėju ir nespėju, kaip ir visos mamos…

Taip ir užsistovi knygos lentynoje, taip sąrašas „must read” vis ilgyn ir ilgyn. Vis tik randu laiko, o dar, kai mano brangusis, dovanoja knygų, kurios mano sąraše ”must have”, tada skaitau naktimis.

Taip nutiko ir su Gregory David Roberts „Šantaramas”. Negaliu! Žmonės, negaliu tylėt! Jei mėgstat knygas būtinai skaitykit. Kodėl?

Pirma, tai knyga autobiografija, oj, ir dar kokia biografija… paskutinį kartą panašus įspūdis liko tik po Balio Sruogos „Dievų miško”. Su „Dievų mišku” aš užaugau, subrendau (taip sakau, nes šią knygą skaičiau visais amžiaus tarpsniais ir beveik žinau mintinai). Su „Dievų mišku” pažinau žmogiškąją kančia – lengvu būdu- skaitymo (ačiū Dievui, karų mano metais nėra, tikiuosi ir nebus). „Šantaramas” turi tik dalelę viso šito. Bendra viena – lengvai – apie sunkius, skaudžius dalykus.

„Šantaramas” kur kas platesnis, ši knyga, tai geras pažintinis vadovas apie Indijos kultūrą, žmones, klases. Ši knygą, geras vadovas, apie žmogaus paieškas atsakymo į klausimą, kas yra gėris ir blogis absoliučiąja prasme.

Tai knyga rašyta vyro. Vyro, tėvo, mylimojo, meilužio ir nusikaltėlio.  Pasaulis vyro akimis, žmogiška kančia vyro akimis, žmonės, žmoniškumas, laimė, meilė, draugai, draugystė, pinigai, turtai, prasmė….. viskas labai vyrišku požiūriu, moterys taip nerašo, ir gerai, kad nerašo, nebūtų tada šios knygos…

Aj… turbūt jums nusibodo… trumpai būtų taip: nesvarbu apie kokią šalį ši knyga, kokius žmones ir kokią kultūrą. Tiesiog perskaitę šią knygą, kitą, lygiavertę rasit sunkiai, visos atrodys prastos, ne lygis, pigios ir neįdomios.

Sėkmės Jums, jei skaitysit šią knygą ir vietom norėsit žliumbti, žinokit, tas vyras, rašytojas, nusikaltėlis (tikrąja prasme) sužądino pačius žmogiškiausius, giliai glūdinčius jausmus, nepasiduokit, gyvenimas tęsiasi!

Ieškau geros knygos toliau! Jei žinot, siūlykit. Skaitėt „Šantaramą” ? Patiko? Nepatiko? Parašykit, lauksiu komentarų!!!

Pagarbiai, ciliukas.

Taip jau sutapo, kad kaip tik ruošiausi pablogint po ką tik perskaitytos knygos, ji tokia nuostabi, kad nepasidalint įspūdžiu būtų nuodėmė ir štai, randu tokį dalyką, kaip knygų iššūkis. Super! Keliu rankas už ir kviečiu prisidėti.

Tik gal pradžiai apie viską iš eilės.

Pirma apie knygų iššūkį. Imkit ir pasiskaitykit, kas tai- patys: čia.

Greitai perkračiau savo knygų lentyną, suradau sąžinę graužiančias knygas ir  mano „must read”  knygų sąrašas toks:

1. Lars Saabye Chistensen „Įbrolis”, 2005 Alma littera

2. John Irving „Vandens metodas”, 2009 Alma Littera

3. J.R. R. Tolkien „Hurino vaikai”, 2008 Alma Littera

4. Peter Hoeg „Panelės Smilos sniego jausmas, 2007  Tyto Alba

5. Jacqueline Susann „Kiekvieną naktį, Džozefina!”, 2006 Alma Littera

6. Andre Salmon „Aistringas Modiljanio gyvenimas”, 2006 Gimtasis žodis

7. Mika Waltari ” Mirties angelas”, 2008 Tyto alba,

8. Witold Gombrowicz „Pornografija”, 2007 MSG

9. Thoms Mann „Juozapas maitintojas”, 2007 MSG

10. Bohumil Hrabal „Pernelyg triukšminga vienatvė”, 2007 MSG

11. Kobo Abe „Moteris smėlynuose”, 2007 MSG

12. Elias Canetti „Apakimas”, 2007 MSG

ir 2 alternatyvios knygos:

1. Juozas Erlickas „Pavadinimas”, 2007 MSG

2. Jaroslav Hašek „Šauniojo kareivio šveiko nuotykiai pasauliniame kare”, 2006 Tyto Alba

Laiko turiu mažai, bet tikiuosi spėti.