Šį pavasarį mano galvoje gimė planas – chuliganas. Apie ką čia aš?  Iki šiol mano balkone augdavo dekoratyvinės pupelės (liaudiškai – šabalbonai), pupelės – nuostabus reikalas, kai jos sužaliuodavo balkone su vyru vaikščiodavome vienmarškiniai (žinoma vasarą). Tokia tanki užuolaida, nuostabu, bet… Viskas būtų taip ir likę, jei ne prieš beveik du metus gimusi mažoji. Kaip ir visoms mamoms, man irgi norisi, kad mažiukė valgytų kuo sveikesnį maistą, tai ir pagalvojau, kodėl gi nepabandžius nors šį tą užsiauginti balkone. Tas šis tas tai: agurkai, pomidorai (mažoji juos dievina) ir žinoma, na koks gi pavasaris be jų – ridikėliai. Vėliau kažkaip atsirado vietos salotoms, laiškinam česnakui, krapams, būtinai – bazilikui, ne pirmi metai – kalijoms, ir naujiena  – žemuogėms bei levandai.  Uf…. kiek visko. Dar nežinau kas bus, bet viena pažadu – sąžiningai informuosiu kaip ir kas auga ir užauga, ar  viskas į nieką pavirto (kaip pasakytų K. Donelaitis). Jei mano patirtis bus kam nors įdomi ar pravers,  bus nuostabu.

Labai gaila, bet receptus puošiančios nuotraukos, nelaaabai kokios. Pati save guodžiu, kad mano tinklaraščiui šiandien tik 10  – a diena (sveikinu save su švente!) ir viskas dar prieš akis. Labai tikiuosi, kad rasiu laiko panagrinėti programą PhotoShop ir nuotraukėlės nebebus tokios mėgėjiškos (švelniai tariant).

Nors dar niekam niekam nesakiau, kad turiu tokį tinklaraštį, vis pagalvoju, kad turiu daug puikių draugių, kurios puikiai gamina ir galėtų pasidalinti savo virtuvės paslaptimis. Labai noriu perkelti į šią erdvę savo bangiausios mamytės  nuostabias duonas, mieliausių mano draugių: Editos, Virgutės, Agnytės, Astutės sesės, Jelenos, Ingos, Lolitos, Jolantos, Janinos, Renatos ir visų man brangių žmogeliukių, atsiprašau jei kurios neišvardinau tą tikrai dar padarysiu, skaniausius patiekalus. Labai tikiuosi, kad joms tiks ir patiks mano projektas ir sutiks bendradarbiauti kuriant Čiliuko užrašus.

Vieną vakarą pribrendau senam reikalui, kuris jau ne vienus metus graužė sąžinę, sudėt į vieną vietą savo geriausius receptus. Jų per ne vienus metus susirinko tikrai daug, o mėtėsi visur: knygelėse, aplankuose ir kompiuteryje… tai dingsta, tai atsiranda, baisiai nervindavo, o ypač, kai nerasdavau reikiamu metu. Taigi, nieko nelaukus, įkvėpimui aplankius, ėmiausi darbo, pasiimiau didžiausią rastą užrašų knygą ir rašiau, rašiau… kirpau, klijavau ir dejavau, kaip aš taip apsileidau.  Namiškiai į tai žiūrėjo ne vienodai, dukriukas padėjo kaip galėjo, bandė atimt žirkles, suvalgyt klijus, ir būtinai norėjo apseiliot kievieną receptą, o ko gi dar tikėtis iš dviejų metukų neturinčio mažiuko. Vyras tuo tarpu tyliai stebėjęs mano sėdėjimus iki išnaktų, santūriai  pasidomėdavo: – kokius dailyraščius čia rašai? O vėliau kirto iš peties. O gal tau padaryt tinklaraštį? Tavo asmeninį, ar ne patogiau būtų, negu kažkokia užrašinė, o be to, ir ieškot būtų lengviau… nutęsė. Prisiekiu, tuo metu norėjau vožt jam su ta savo knyga, matai jam mano senas, geras, laiko patikrintas receptų kaupimo būdas nešiuolaikiškas ir nepatogus, o aš reik suprast, atsilikus nuo laiko? Na tai tik pirma, ir ne pati geriausia mintis. Nereikėjo daug galvot, kad suprastum, kad pasiūlymas labai geras, tinkamas, savalaikis ir laaabai viliojantis.

Taigi tokia jau ta banali šio tinklaraščio gimimo pradžia.