Batonu šio gaminio nepavadinčiau, greičiau čia – balta duonytė, jis toks skanus,  kad visą dieną taip ir pjoviau po riekelę, kol neliko nieko… Manų kruopos į šį receptą dedamos tam, kad batonas ilgiau išliktų šviežias. Tik ar išlieka išbandyt vargu ar galėsit, jis per skanus, kad liktų kitai dienai. Pabandykit, įsitikinsit.

Reikės:

450 g. kvietinių miltų,

125 g. manų kruopų,

500 ml vandens,

40 g. mielių,

20 g. druskos,

2 VŠ cukraus,

1 kiaušino,

citrinos žievelės patarkuoti (nebūtinai),

1 VŠ kmynų (jei dievinat kmynus duonelėje).

Gaminame:

Iš viso vandens kiekio truputį (~ 50 ml) nusemiame mielėms ištirpinti, o likusį vandenį užverdame užviriname su druska, nukaičiame, maišydami suberiame manų kruopas ir uždengę paliekame išbrinkti. Kai košė atauš iki kūno temperatūros, sudedame kiaušinį, cukrų, mieles ir jei tarkuojame citrinos žievelę ir kmynus. Viską gerai išmaišom. Pilame miltus ir užminkome tešlą. Ją pridengiame ir 1 val. kildiname.  Kai pakils, formuojame 2 batonus, jų paviršių aštriu peiliu įpjauname du kartus įstrižai. Vėl pridengiame ir dar 1  val. kildiname.

Kepti juos reikia iki 200 laipsnių įkaitintoje orkaitėje ~ 15 min., kol batonas paruduos.

 Mamos įkvėpimo šaltinis: žurnalas „Moters savaitgalio virtuvė”, numerio tema -Duona ir aptepai.

Reikės:

1 kg ruginių miltų,

1 kg kvietinių miltų,

2 L vandens,

1 stiklinės duonos raugo ( jei neturite žiūrėkite čia: ),

10 g druskos,

5 šaukštai cukraus,

saujos kmynų,

1 VŠ moliūgų sėklų

1 VŠ linų sėmenų

Maišome, rauginame, kepame:

8 šaukštus ruginių miltų užplikome verdančiu vandeniu. Gerai išmaišome, kad neliktų gumuliukų ir atvėsiname iki kūno temperatūros. Įmaišome raugą. Gerai išmaišome ir uždengus kambario temperatūroje paliekame per naktį, kad įrūgtų. Jei labai šilta įrūgs greičiau.

Kitą dieną verdančiu vandeniu nuplikome moliūgų sėklas ir sėmenis. Sudedame sėklas ir kmynus į išrūgusią tešlą. Dedame cukrų, viską gerai išmaišome. Supilame likusius miltus ir užminkome tešlą. Tešla turi būti minkšta, lipni. Paliekame, kad pakiltų, geriausia – šiltoje vietoje.

Pakilus formuojame duonos kepaliukus (žr. čia), mano mama daro vieną didelį kepalą (senovinį).

Duoną kepame iki 200 laipsnių įkaitintoje orkaitėje ~ 1,5 val.

Iškepusią duoną (senovinis mamos būdas patikrint ar duona iškepė – pabelsti  į duonos apačią, jei garsas aiškus – iškepė)  aptepti vandeniu, užkloti rankšluosčiu ir palaukti, kol atvės.

Skanaus!

Žinau, kad šiam postui (įrašui) ir ankstoka, bet nepasidžiaugti tiesog nebegaliu. Sužinojau, kad gegužės pradžioje atkrenda mano brangi draugė – Edita su sūneliu Louis, negaliu susilaikyt, jau dabar sėdžiu, kaip ant adatų, taip jos pasiilgau. Ši naujiena gera ne tik man, Edita dalinasi su manimi prancūzų virtuvės paslaptimis. Išmokė kepti jau visos šeimos ir draugių pamėgtą prancūzišką kišą (QUICHE LORRAINE), kurio receptą dar būtinai įdėsiu. Jos vyras Oliver, kaip dera tikram prancūzui, ne tik atveža puikių vynų, kuriuos perka iš vyndarių, bet ir pataria kaip tą vyną laikyt, kada nors visas jo pastabas būtnai paskelbsiu. Oj… apie šią šeimą galėčiau daug rašyt, vien knygos verti jų sūnaus nuotykiai su mano dukra. Tokie tarptautinai karai vyksta mūsų namuose (vienam – 4, kitai – 2), santykius mažieji aiškinasi kiekvienas savo kalba, vienas kitą supranta… kol galų gale visi mūšiai baigiasi – taikos miegeliu… Laukiu jų ir mintyse sukasi vienas dukros pamėgtas filmukas:

žiūrėti čia:

Pradžiai tikiuosi, kad viešnagės metu, mano draugė ras minutę, kitą, pasidalinti kokiu nors nauju prancuzų virtuvės receptu, galbūt, net pagaminti jį kartu.

Ateityje labai norėčiau turėt skyrelį sportuojantiems ir norintiems tai pradėti daryti žmonėms. Čia į pagalbą kviesim Oliver, jis prancūzijos specialiųjų laivyno pajėgų karininkas (pranc. Commandos marine)  – atsargoje (reiks paklaust  ar teisingai rašau). Aktyviai sportavęs ir sportuojantis,  šiuo metu dalyvaujantis Paryžiaus (jei neklystu) maratone. Maža to į maratoninius bėgimus įtaukęs ir mano draugę. Visada žavėjausi sportiškais ir sportuojančiais, valio, pati prie jų prisijungiau. Na, o skyrelis sportuojantiems ir pradedantiems tai daryti, dar tik vizija, bet kas žino…

O dabar laukiam viešnios iš Prancūzijos ir jos receptų, būtinai reprezentuojančių jos gyvenamąjį regioną – Bretanę ( pranc. Bretagne).

Labai simboliška, kad naujas skyrius pradedamas būtent ragaišio receptu, taip tik sutapo, bet mano mamos mergautinė pavardė – Ragaišytė, graži ir labai lietuviška pavardė.

Šis ragaišio receptas tikras, senas, autentiškas iš tokios senos mamytės knygos, kuriai geras šimtas metų, jei ne daugiau. Ragaišis paprastas, be jokių stebuklingų priedų, toks kokį kepdavo musų prosenelės.

Reikės:

500 g. rupaus malimo kvietinių miltų,

1,5 stiklinės (puodelio) ~ 300 ml pieno, arba vandens, jei neturite po ranka pieno,

1 AŠ druskos,

1 VŠ cukraus,

10 g. mielių, jei naudosit sausas – 7 g.

kiaušinio trinys – aptepimui (nebūtinai).

Maišome, rauginame, kepame:

Pieną pašildome, bet neužverdame, atvėsiname iki kūno temperatūros. Į šiltą pieną beriame mieles (jei sausos) ir cukrų. Jei mielės gyvos – jas atskirame inde ištriname su cukrumi ir supilame į šiltą pieną. Į pieną su mielėmis beriame trečdalį miltų (166 g.). Išmaišome, uždengiame ir paliekame šiltoje vietoje, kad pakiltų (galima ir iš vėlaus vakaro).

Pakilusi tešla išplakama, suberiame druską ir likusius miltus (334 g.), gerai išminkome ir paliekame dar kartą pakilti. Pakilus formuojamas apvalus ragaišio kepaliukas (ragaišis kepamas tik apvalus). Dar kartą pakildiname ir aptepame išplaktu kiaušinio tryniu.

Kepame iki 200 laipsnių įkaitintoje orkaitėje ~ 45 min.

Skanaus!

Ragaišis skaniausias kol šiltas, šaltas –  nepamainomas sumuštiniams, jie tirpsta burnoje.

Už daug ką gyvenime mes dėkingi savo mamoms, jei pradėtume kiekvienas vardinti susidarytų ilgas sąrašas.  Aš taip pat, dėkoti turiu už daug ką, bet labiausiai… už jaukius, namine duona kvepiančius namus. Niekada nepamiršiu kokia skani būdavo ta neseniai iš krosnies ištraukta, šilta ir burnoje tirpstanti duona. Mano mėgstamiausia balta su pienu ar tiesiog viena… mhmm…

Šiandien duoną moku kepti ir pati, bet vis tiek, mamos duona, liks šilumos ir jaukių namų simboliu.  Būtų nuodėmė nesidomėti ir nesidalinti jos patirtimi.

Taip atsirado šiame tinklaraštyje skyrius „Mamos virtuvė”. Jame stengsiuos sudėti, ne tik duonos,  kitus receptus, stengsiuosi užrašyti ir patarimus, praversiančius virtuvėje. Atskiras skyrius ir todėl, kad aš būsiu tik receptų talpintoja, visa kita, kaip ir beje nuotraukose matomi pavydžiai bus iš mamos virtuvės.