Žinau, kad šiam postui (įrašui) ir ankstoka, bet nepasidžiaugti tiesog nebegaliu. Sužinojau, kad gegužės pradžioje atkrenda mano brangi draugė – Edita su sūneliu Louis, negaliu susilaikyt, jau dabar sėdžiu, kaip ant adatų, taip jos pasiilgau. Ši naujiena gera ne tik man, Edita dalinasi su manimi prancūzų virtuvės paslaptimis. Išmokė kepti jau visos šeimos ir draugių pamėgtą prancūzišką kišą (QUICHE LORRAINE), kurio receptą dar būtinai įdėsiu. Jos vyras Oliver, kaip dera tikram prancūzui, ne tik atveža puikių vynų, kuriuos perka iš vyndarių, bet ir pataria kaip tą vyną laikyt, kada nors visas jo pastabas būtnai paskelbsiu. Oj… apie šią šeimą galėčiau daug rašyt, vien knygos verti jų sūnaus nuotykiai su mano dukra. Tokie tarptautinai karai vyksta mūsų namuose (vienam – 4, kitai – 2), santykius mažieji aiškinasi kiekvienas savo kalba, vienas kitą supranta… kol galų gale visi mūšiai baigiasi – taikos miegeliu… Laukiu jų ir mintyse sukasi vienas dukros pamėgtas filmukas:

žiūrėti čia:

Pradžiai tikiuosi, kad viešnagės metu, mano draugė ras minutę, kitą, pasidalinti kokiu nors nauju prancuzų virtuvės receptu, galbūt, net pagaminti jį kartu.

Ateityje labai norėčiau turėt skyrelį sportuojantiems ir norintiems tai pradėti daryti žmonėms. Čia į pagalbą kviesim Oliver, jis prancūzijos specialiųjų laivyno pajėgų karininkas (pranc. Commandos marine)  – atsargoje (reiks paklaust  ar teisingai rašau). Aktyviai sportavęs ir sportuojantis,  šiuo metu dalyvaujantis Paryžiaus (jei neklystu) maratone. Maža to į maratoninius bėgimus įtaukęs ir mano draugę. Visada žavėjausi sportiškais ir sportuojančiais, valio, pati prie jų prisijungiau. Na, o skyrelis sportuojantiems ir pradedantiems tai daryti, dar tik vizija, bet kas žino…

O dabar laukiam viešnios iš Prancūzijos ir jos receptų, būtinai reprezentuojančių jos gyvenamąjį regioną – Bretanę ( pranc. Bretagne).

Šį pavasarį mano galvoje gimė planas – chuliganas. Apie ką čia aš?  Iki šiol mano balkone augdavo dekoratyvinės pupelės (liaudiškai – šabalbonai), pupelės – nuostabus reikalas, kai jos sužaliuodavo balkone su vyru vaikščiodavome vienmarškiniai (žinoma vasarą). Tokia tanki užuolaida, nuostabu, bet… Viskas būtų taip ir likę, jei ne prieš beveik du metus gimusi mažoji. Kaip ir visoms mamoms, man irgi norisi, kad mažiukė valgytų kuo sveikesnį maistą, tai ir pagalvojau, kodėl gi nepabandžius nors šį tą užsiauginti balkone. Tas šis tas tai: agurkai, pomidorai (mažoji juos dievina) ir žinoma, na koks gi pavasaris be jų – ridikėliai. Vėliau kažkaip atsirado vietos salotoms, laiškinam česnakui, krapams, būtinai – bazilikui, ne pirmi metai – kalijoms, ir naujiena  – žemuogėms bei levandai.  Uf…. kiek visko. Dar nežinau kas bus, bet viena pažadu – sąžiningai informuosiu kaip ir kas auga ir užauga, ar  viskas į nieką pavirto (kaip pasakytų K. Donelaitis). Jei mano patirtis bus kam nors įdomi ar pravers,  bus nuostabu.

Labai gaila, bet receptus puošiančios nuotraukos, nelaaabai kokios. Pati save guodžiu, kad mano tinklaraščiui šiandien tik 10  – a diena (sveikinu save su švente!) ir viskas dar prieš akis. Labai tikiuosi, kad rasiu laiko panagrinėti programą PhotoShop ir nuotraukėlės nebebus tokios mėgėjiškos (švelniai tariant).

Nors dar niekam niekam nesakiau, kad turiu tokį tinklaraštį, vis pagalvoju, kad turiu daug puikių draugių, kurios puikiai gamina ir galėtų pasidalinti savo virtuvės paslaptimis. Labai noriu perkelti į šią erdvę savo bangiausios mamytės  nuostabias duonas, mieliausių mano draugių: Editos, Virgutės, Agnytės, Astutės sesės, Jelenos, Ingos, Lolitos, Jolantos, Janinos, Renatos ir visų man brangių žmogeliukių, atsiprašau jei kurios neišvardinau tą tikrai dar padarysiu, skaniausius patiekalus. Labai tikiuosi, kad joms tiks ir patiks mano projektas ir sutiks bendradarbiauti kuriant Čiliuko užrašus.

Vieną vakarą pribrendau senam reikalui, kuris jau ne vienus metus graužė sąžinę, sudėt į vieną vietą savo geriausius receptus. Jų per ne vienus metus susirinko tikrai daug, o mėtėsi visur: knygelėse, aplankuose ir kompiuteryje… tai dingsta, tai atsiranda, baisiai nervindavo, o ypač, kai nerasdavau reikiamu metu. Taigi, nieko nelaukus, įkvėpimui aplankius, ėmiausi darbo, pasiimiau didžiausią rastą užrašų knygą ir rašiau, rašiau… kirpau, klijavau ir dejavau, kaip aš taip apsileidau.  Namiškiai į tai žiūrėjo ne vienodai, dukriukas padėjo kaip galėjo, bandė atimt žirkles, suvalgyt klijus, ir būtinai norėjo apseiliot kievieną receptą, o ko gi dar tikėtis iš dviejų metukų neturinčio mažiuko. Vyras tuo tarpu tyliai stebėjęs mano sėdėjimus iki išnaktų, santūriai  pasidomėdavo: – kokius dailyraščius čia rašai? O vėliau kirto iš peties. O gal tau padaryt tinklaraštį? Tavo asmeninį, ar ne patogiau būtų, negu kažkokia užrašinė, o be to, ir ieškot būtų lengviau… nutęsė. Prisiekiu, tuo metu norėjau vožt jam su ta savo knyga, matai jam mano senas, geras, laiko patikrintas receptų kaupimo būdas nešiuolaikiškas ir nepatogus, o aš reik suprast, atsilikus nuo laiko? Na tai tik pirma, ir ne pati geriausia mintis. Nereikėjo daug galvot, kad suprastum, kad pasiūlymas labai geras, tinkamas, savalaikis ir laaabai viliojantis.

Taigi tokia jau ta banali šio tinklaraščio gimimo pradžia.