Šis plastilino receptas yra pirmoje Beatos knygoje „Beatos virtuvė“. Superinis dalykas, tiems kas turi vaiku. Mano mažoli lipdo nuo metų, ne kiek jinai, kiek mane verčia. Tai ir lipdom abi, lipdom… Kadangi pati prisidedu prie šio reikalo, tai jau turiu supratimą apie pastilinus. Naminis plastilinas – nuostabus, minkštas, lipnus, o liesti –  vienas iš geriausių, pirkti, garsių firmų, tai tik spalvomis gražūs, bet lipdyti jie kieti, nemieli liesti, arba birūs. Kai reikia kiškiui ar kam kitam ausytes ar nosytę prilipdyt ir nelimpa, o namie gamintas – limpa. Trupiniai, palikę kur ne vietoj, sudžiūna ir puikiai susišluoja. Laikyti namie gamintą plastiliną reikia arba šaldytuve polietileniame maišelyje arba uždarame indelyje. Tai saugus naudoti ir ekologiškas plastilinas, juk gaminame iš maisto produktų. O dar viena nuostabi šio plastilino savybė, svarbi mamoms, kurių vaikučiai viską mėgsta dėti į burną – jis toks sūrus, kad vieną kartą lyžtelėjęs daugiau niekada plastilino į burną nedės.

Pasigaminti tokį plastiliną –  juokų darbas, užtrunka tik kelias minutes. Specialių indų (kokių senų, nenaudojamų) virimui nereikia, nes po gaminimo, viskas puikiai išsiplauna.

Matavimo indas puodelis, kurio talpa – 150 ml.  Iš šio produktų kiekio išeis gana didelis, kaip greipfurtas, plastilino kamuolys.

Reikės:

2 puodeliai miltų,

2 puodeliai vandens,

1 puodelis druskos (smulkios),

2 VŠ aliejaus,

2 AŠ citrinos rūgšties,

maistinių dažų.

Gaminame:

Į indą pilame vandenį, druską ir visa kita,  kas nurodyta produktų sąraše.

Viską šaukštu sumaišome, kruopščiai maišyti nereikia, jei liks gumulų – tegul, ir dedame puodą ant viryklės, vidutinės kaitros.

Visą laiką maišome, maišyti darysis vis sunkiau. Viskas truks iki poros minučių, ne daugiau.

Kai masė lieka vienalytė nukeliame nuo viryklės, išimame plastiliną ar stalo ir perminkome. Karšta nebus, plastilinas bus šiltas, bet nebus karštas.

Svarbu plastino neperkaitinti, nes tada jis bus lipni košė, bet ne plastilinas.

Malonaus lipdymo!

Stovejo obuoliai ant stalo ir verkdami prašė ką nors su jais daryti. Vienam pūvo šonas, kitam – vidus, trečias pažiūrėt buvo negražus. Tai ir dariau ką nors. Idėją radau „Moters“ žurnale.

Reikės:

obuolių,

varškės (žurnale: 4 obuoliams 4 VŠ varškės),

saujos razinų,

1 VŠ tirpinto sviesto,

1/2 AŠ vanilinio cukraus.

Gaminame:

Obuolių sėklas išskobiame. Žiūrėti, kad neliktų, nes apkrs įdaras.

Razinas perliejame verdančiu vandeniu ir nuvarviname.

Varškę sumaišome su vaniliniu cukrumi ir razinomis.

Įdarą sudedame į obuolių vidų.

Obuolių išorę aptepame tirpintu sviestu.

Kepame iki 200 laipsnių įkaitintoje orkaitėje 20 – 25 min.

Skanaus!

Moliūgas – man daržovė Nr. 1. Kokių tik fantastiškų patiekalų iš jo galima pagamint. Moliūgų manija mane užkrėte mama. Iš jos išmokau moliūgų košes, sriubas, kiaušinienes, uogienes ir tt… visų receptų dar ir nesudėjau, o reiks ir būtinai.

Ši sriuba Beatos.  Kaip tik ji puikuojasi šių metų  Beatos kalendoriuje ir dar kaip tik spalio mėnesį. Į sriubą nesu dėjusi kepintos vištienos ir manų, Beatos receptą išbandžiusi supratau, koks liuksusinis dalykas tai yra. Superinė sriuba, tirta, šildanti, tikra rudeninė. Mažoji sriaubė net gražu buvo, vadinasi verta gaminti.

Gaminau iš akies, tad čia surašysiu Beatos normas.

4 – 6 porcijoms reikės:

1 svogūno,

1 vištienos krūtinėlės (naudojau vištienos šlaunelių mėsytę, dabar jos pirkt yra ir be odelių, ir be kaulų – super),

2 morkų,

4 VŠ manų kruopų,

500 g. moliūgo,

30 g. sviesto arba aliejaus kepimui,

1 L vandens,

druskos, pipirų.

Gaminame:

Svogūną susmulkiname, morką sutarkuojame.Pakepame keptuvėje iki svogūnų skaidrumo.

Kol kepa svogūnai, morkos ir vištiena į puodą pilame vandens ir smulkiais kvadratėliais supjaustytą moliūgą. Tegul verda, kol moliūgas suvirs. Kokias 15 min.

Pakepinus svogūnus ir morkas sudedame į tą pačią keptuvę smulkintą vištieną. Apkepame. Pabaigai barstome druska ir pipirais.

Į verdančių moliūgų puodą supilame kepintas daržoves su vištiena.

Baigiant virti beriame manų kruopas, kurios išverda per 5 min. Ragaujame, jei reikia beriame druskos.

Valgyti sriubą galima užbalinus grietinėle, bet nebūtina.

Skanaus!

Visai netikėtai namie atsirado kalnas pomidorų, geras kalnas – 30 kg. Tai džiaugėsi mano širdis, man pomidorai – daržovė, kurios neatsivalgau sezono metu ir šiaip visus metus. Seniau Neringos bloge buvau mačiusi pomidorų salsą, tai turėdama kalną pomidorų ir kol jie nevirto sultimis ar konservuotais, prisidariau sau improvizuotos salsos.

Reikės:

4 blanširuotų pomidorų,

1 česnako skiltelės,

2 VŠ alyvuogių aliejaus,

1 svogūno galvelės,

2 VŠ citrinos sulčių,

aitriosios paprikos – mėgėjams,

druskos, pipirų, krapų ar kitų žolelių kurių turite šviežių.

Gaminame:

Blanširuojame (nulupame)  pomidorus – užpilame verdančiu vandeniu ir po kelių sekundžių juos įmerkiame į šaltą vandenį, tada odelė gražiai nusilupa.

Pomidorus supjaustome.

Užberiame smulkintą svogūną, česnaką,  pipirą, smulkintas žoleles.

Šlakstome alyvuogių aliejumi, citrinų sultimis.

Gardiname druska, pipirais.

Skanaus!

Vakar nusprendžiau pasilepinti, nors gaminau graikišką troškinį, nusprendžiau tvirtai – vakarienę valgysiu savo, kitokią nei šeima. Taip užsinorėjau ko nors lengvo, „sūriško“. Prisiminiau Beatos laidoje matytus sumuštinius su dviem sūriais, kapareliais ir salsa verde padažu. Salsa verde man netinka dėl ančiuvių, nebėda – turiu savajį užpilo variantą. Beveik tas pats, tik be ančiuvių, o šį kartą ir be kaparelių. Nusprendžiau, bet kol pasigaminau iš savo kalno verkiančių pomidorų sultis, kol sužiūrėjau šeimos vakarienę, kol apšokinėjau sergančią mažąją, buvo taip vėlu, kad nebesinorėjo ir savosios vakarienės, vos vieną sumuštinį prisiverčiau suvalgyt, juk taip su noru dariau, kelis skaniausiai sušveitė, jau prisikirtęs troškinio brangusis, taigi dar keli sumuštiniai liko gulėt iki rytojaus. Ryte jie man labai viliojantys pasirodė, ir nustebau – karšti buvę vakar, šiandien iš ryto buvo gal net dar skanesni. Va tau ir karšti. O sūris, turėjau tik Vilkyškių „Fetuva“, tas iš viso nustebino, per netyčia papuolęs ant sumuštinio sužibėjo, kaip tikra žvaigždė, beje Beata naudojo: mozzarella ir feta sūrius.

Reikės:

Prancūziško batono (naudojau su česnakinio sviesto įdaru),

fetos sūrio (naudojau Vilkyškių „Fetuvą“),

Užpilui:

pusės citrinos sulčių (galima keisti balto vynuogių vyno actu),

kelių VŠ alyvuogių aliejaus,

česnako skiltelės,

kelių šviežių baziliko lapelių,

pipirų, druskos.

Gaminame:

Batono riekeles kelias minutes paskrudiname 200 laipsnių temperatūros orkaitėje.

Ant karštų riekelių sudedame fetos riekeles ir dar minutėlei šauname į orkaitę, kol sūris lengvai lengvai pasilydys.

Užpilą:

Į indelį pilame kelis VŠ aliejaus, spaudžiame česnaką, beriame smulkintą baziliką, spaudžiame citrinos sulčių. Išmaišome. Beriame kelis grūdelius druskos,pipirų. Išmaišome, ragaujame – turi būt rūgštoka, bet maloniai. Jei per rūgštu, galima berti šiek tiek cukraus arba naudoti balto vyno actą.

Karštus sumuštinius užpilame užpilu ir mėgaujames.

Skanaus!