Spalvotos želės kubeliai arba Redos želė vitražai…

Paskutiniu metu pamišau dėl želė, pasigaminu, pabaigiu vėl gaminu ir vėl valgau, mažoji man padeda, jei atvyksta į svečius močiutė – taip pat nespjauna. Kalėdoms buvau nusižiūrėjusi Redos želė vitražus. Gražu, skanu ir nenuobodu.

Reikės:

1 pakelio grietinėlės skonio želė,

2 pakelių skirtingų skonių želė (imiau citrinų ir vyšnių).

Gaminame:

Iš vakaro, kaip nurodyta ant pakelio pagaminame skirtingų skonių želes.

Kitą dieną želės supjaustome nedideliais kubeliais, sudedame į vieną indą, rankomis atsargiai išmaišome ir dedame į šaldytuvą, kol gaminsime grietinėlės skonio želė.

Kaip nurodyta ant pakelio, pagaminame grietinėlės skonio želė, paliekame atvėsti.

Pravėsusią želę supilame ant splavotų želė kubelių ir paliekame sustingti.

Skanaus!

Idėja: Laisvalaikis virtuvėje.

Struffoli di Napoli arba Kalėdinis itališkas saldėsis…

Kai pamačiau Gruodžio mėnesio „Kepėjų be stabdžių“ iššūkį, buvau sužavėta. Gal čia ir itališkas saldumynas, bet jau nuo seno žinomas ir pas mus. Mes su mama jį vadiname  „parpulių“ tortu. Kepdavome jį ir net supratimo neturėjome apie jo kilmę. Taigi šitas reikalas jau buvo žinomas, o dar kaip tyčia, mama jau ne pirmą mėnesį kalbino tą „parpulių“ tortą pasigamint, taigi viskas susiklostė tik „UŽ“.

Ramia dūšia imiausi aš to Strufolio. Veltui. Koją pakišo, kaip tik – patirtis. Pradėjusi gaminti tešlą, pamačiau, kad jos receptas beveik analogiškas mano žagarėlių receptui, apie kurį jau rašiau čia. Kur bėda? Žinojau, kaip ši tešla „pučiasi“, nežinojau ar bus gražūs Struffoliai. Nutiko tai, ko ir tikėjausi, Struffoliai išsipūtė, išsižiojo, išsikėtė, o vaizdas visai neglostė akies.  Vietoj tobulai ovalių, maniškiai buvo: kreivi, šleivi, praplyšusiais pilvais, tarsi pikdžiugiškomis šypsenomis. Man tešlai norėjosi daugiau miltų, bet laikiausi duoto recepto…

Prastos išvaizdos Struffoliai tai pirma bėda. Antrą kartą koją vėl pakišo patirtis, patirtis verdant medaus sirupus.  Žinojau, kad  per trumpai virtas sirupas nieko nesuklijuos, o pervirtas bus kietas ir guminis. Virdama pradėjau bijot ir to, ir kito varianto. Na bet bent jau sirupas gavosi geras…

 Nors akis badyte badė tos struffolių pikdžiugiškos šypsenos, skoniui tai nepakenkė, saldu – gardu, visai neblogai. Pati, Struffoli di Napoli kurį pagaminau, vertinčiau  7 balais iš 10 – ies. Mano tėtis buvo vyriškai santūrus, nepagyrė, bet, kad skanu irgi nesakė, mamos nuomone: “ tiems struffoliams kažko trūksta“, o brangusis išsitraukė sunkiąją artileriją: „nelabai“, suprask – nieko gero. Įdėjau šio dalyko paragauti vyro brolio šeimai, lauksiu jų nuomonės…

Kaip niekada bus įdomu, koks gi Struffoli di Napoli gavosi kitiems, priėmusiems iššūkį. Įdomu ar kilo tokių bėdų kaip man. Laukiu nekantraudama gruodžio mėnesio apžvalgos…

Reikės:

Tešlai:

5 vidutinio dydžio kiaušinių,

3 VŠ cukraus,

450 g miltų (šiek tiek reikės pabarstymui),

1/2 citrinos žievelės,

1/2 apelsino žievelės,

žiupsnelio druskos,

1 VŠ degtinės (pilt į aliejų virimui)

aliejaus virimui.

Sirupui:

1/2 citrinos žievelės,

1/2 apelsino žievelės,

250 g medaus,

100 g cukraus,

2 VŠ vandens.

Papuošimui:

pabarstų,

cukatų ir kitų gražumų.

Gaminame:

 Struffolius:
Kiaušinius išplakame su cukrumi, beriame druskos, tarkuotas citrinos ir apelsino žieveles.
Tešlą gerai išminkome, kol liks elastinga, nelipni tešla.
Iš tešlos padarome rutulį, jį dedame į dubenį, uždengiame ir paliekame 2 -3 valandoms subręsti.
Subrendusią tešlą padalijame į gabalėlius.
Iš tešlos gabalėlių formuojame mažojo piršto storio volelius.
Volelius supjaustome lazdyno riešuto dydžio gabalėliais.
Kad nesuptų gabalėliai juos šiek tiek pabarstome miltais.

Struffolius verdame įkaitintame aliejuje, kol išsipučia ir gražiai parausta.

Išvirusius dedame ant popierinio rankšluosčio, kad susigertų riebalai.

 Sirupą:

Medų, cukrų, vandenį supilame į puodą ir kaitiname ant nedidelės ugnies, kol ištirpsta cukrus.

Į sirupą sudedame nuo apelsino, citrinos nupjautas žievelės juosteles (be baltosios dalies, pjauti reikia plonai plonai, kitaip bus kartu).

Sirupą su žievelėmis verdame, kol jis lieka tirštas, lipnus. Virdama orientuojuosi pagal burbulus, jei jų daug ir smulkūs, virti reikia toliau, kai pradeda mažėt bulbulų, bet jie tampa didesni, tai reiškia artėjančią virimo pabaigą.

Struffoli di Napoli:

Išvirtus struffolius suberiame į sirupą, išmaišome. Sudedame juos žiedo forma. Papuošiame.

Skanaus!

Daugiau apie iššūkį: čia.

„Sostinės“ keksas

Šį keksą Kalėdoms kepu jau antri metai. Puikus, drėgnas, minkštas keksas. Beje, jisai pagal senuosius ГОСТ receptus, kas jau nepamena, tai toks tarybinių laikų receptų standartas. Tokį patį receptą turėjo ir jo laikytis privalėjo, visos tų laikų kepyklos, nesvarbu kurioje šalyje jos buvo. Iškepti jį gali kiekvienas, svarbu tik viena – produktai (sviestas ir kiaušinai) turi būti kambario temperatūros. Pernai kepiau keksą nedidelėje, pailgoje formoje, aukštais kraštais. Keksas buvo tobulas. Šiemet ta forma jau išėjusi užtarnauto poilsio, naudojau kitą – ilgesnę, keksas gavosi neaukštas, ilgas. Man pritrūko to keksiško aukščio, kitam kartui būtinai imčiau ne tokią ilgą kepimo formą. Beje ir kepė keksas 20 min. trumpiau.

Reikės:

 175 g kambario temperatūros sviesto,

175 g cukraus,

175 g razinų,

3 S dydžio kiaušinių (140 g),

žiupsnelio druskos,

kelių lašų vanilės esencijos (keičiau vaniliniu cukrumi),

1/2 AŠ kepimo miltelių,

240 g miltų,

cukraus pudros keksui apibarstyti.

Gaminame:

Razinas užpilame verdančiu vandeniu, pabrinkiname, nuplauname, suberiame ant popierinio rankšluosčio ir gerai nusausiname.

Kambario temperatūros sviestą išsukame su cukrumi iki purios masės.

Po vieną mušame kambario temperatūros kiaušinius, sumaišome su sviesto ir cukraus mase.

Į masę suberiame razinas, vanilę, druską. Išmaišome.

Miltus nusijojame, suberiame kepimo miltelius, išmaišome ir įmaišome į masę su sviestu, cukrumis ir kt.

Į kepimo formą tiesiame kepimo popieriaus, sukrečiame kekso masę. Drėgnu šaukštu išlyginame paviršių.

Per kekso vidurį, palei visą ilgį su drėgna mentele ar šaukšto galu padarome griovelį. Keksas kepdamas suplyš būtent čia.

Kepa keksas iki 160 laipsnių įkaitintoje orkaitėje ~ 80- 100 min. Man šį kartą užteko 60 min., nes forma šiek tiek didoka keksui.

Iškepusį keksą apiberiame cukraus pudra.

Skanaus!

Idėja:čia.

 

 

 

Imbieriniai – pipiriniai sausainiai, neabejotinai patys geriausi…

Kalėdos be imbierinių sausainių ne Kalėdos. Šiemet, prieš kepdama, klausiau vyro ar kepti. Tai gavau atsakymą – nekepk, neskanūs. Tiesą pasakius tikrai, kiek bandžiau receptų nė vienas nebuvo tas, kurį norėčiau įsidėti į geriausių sąrašą. Šį kartą kepiau, nes pavadinime  pabrėžta, kad patys skaniausi. Galvojau, jei ir šie bus neskanūs, daugiau nebandysiu, nes paskui iki pavasario pilni kampai tų neskanių imbierinių…

Šis receptas tikrai puikus, sausainiai dešimt balų! Net Didysis Nemėgėjas pripažino, kad tikrai geri. Aš pati, kaip visuomet labiausiai pasitikiu mažąja, jei jau ji smagiai traškina, vadinasi tikrai geri sausainiai.

Šie imbieriniai sausainiukai ploni, trapūs. Kepiau jau du kartus ir vėl kepsiu. Tiek kartų iškepusi pastebėjau, kad skaniausi jie, jei tešla palaikyta per naktį, galima ir kelias valandas, bet trapesni būna ilgiau pastovėję šaldytuve. Lengviau kočioti ir sausainius nuimti jei kočiosime ant kepimo popieriaus, kitaip tešla labai nori prikibti prie stalo.Taip pat kepdama bandžiau daugiau ir mažiau pakepti, man skanesni mažiau pakepę, šviesiai rusvos spalvos.

Reikės:

Sausainiams:

125 g. sviesto,

5 VŠ grietinėlės,

3 VŠ medaus,

150 g rudojo cukraus,

375 g miltų,

0,5 AŠ nugesintos sodos,

1 kupino AŠ malto imbiero,

1 kupino AŠ malto cinamono,

1 AŠ malto muskato,

0,5 AŠ maltų juodųjų pipirų.

Puošimui:

cukraus pudros,

citrinos sulčių,

maistinių dažų, kitų puošybinių  dalykėlių.

Gaminame:

Miltus nusijojame.

Sodą nugesiname lašeliu citrinos sulčių arba acto.

Į puodą suberiame cukrų, medų, greitinėlę, sviestą, prieskonius. Pakaitiname, kol ištirpsta cukrus. Šiek tiek atvėsiname.

Į miltus pilame ištirpintą mišinį, išmaišome.

Išminkome tešlą, susukame į maistinę plėvelę ir dedame į šaldytuvą, bet 2- 3 valandoms.

Tešlą plonai plonai iškočiojame (maždau 2 mm storio), geriausia kočioti ant kepimo popieriaus.

Formelėmis spaudžiame sausainukus, dedame juos ant kepimo popieriumi ištiestos skardos.

Kepame iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje 6 – 8 min.

Puošiame:

Į indą beriame cukraus pudros, spaudžiame citrinos sulčių. Išmaišome. Masė turi būti tiršta. Kad glajus būtų spalvotas galima pilti maistinių dažų. Puošti galima ir naudojant įvairiausius pabarstus puošybai, kurių yra parduotuvėse.

Puošiame glajumi iškeptus sausainiukus, jei puošime šiltus, glajus nudžius greičiau.

Kepdama sausainiukus naudojau dukros formeles, skirtas plastilinui. Man jos gražesnės, nei standartinės sauniukams. Gajui užtepti nenaudojau konditerinio maišelio, maniškis su didele skyle, tai juo dekoruoti nelabai išeitų. Pasigaminau tokį iš paprasto užsegamo maišelio. Pridėjau į jį glajaus ir prakirpau kraštelį.  Puikiai tiko ir naudoti buvo lengva.

Laikyt sausiniukus geriausia uždarame inde, kad nesudrėktų. Pas mus laikyt nereikia, neišstovi tie sausainiukai, kaip mat dingsta.

Skanaus!

Idėja: čia.

Nekeptas varškės ir slyvų tortas pagal Beatą

Ar pamenate nuo senų laikų gyvuojantį varškės tortą nekeptą, su vaisiais, riešutais ir želatina? Seniai seniai mano vaikystėje jis buvo vienas populiariausių, visos šeimininkės jį mokėjo, kiekvienuose namose  būdavo vis kitoks šio tortuko variantas. Šiandien mano vyro močiutė vis dar gamina tokį, jos pačios variantą. Vadina visa šeima jį „piepa“. „Piepa“ – nes taip kažkada jam vardą davė vienintelė močiutės anūkėlė, tai tas tortukas jau daug metų virtęs „piepa“ vis dar močiutės anūkų mėgstamiausias. Paprastas, neįmantrus, dėti galima tai, ką šeima mėgsta labiausiai- jei razinas, tai razinas, jei riešutus tai riešutus,o gal ir tą ir tą. Beatos tortukas su sausiainių pagrindu ir slyvomis.

Man šis tortukas, jau buvo pabodęs. Yra ir dar viena svarbiausia priežastis, dėl kurios jo negaminau – dedami žali kiaušinių tryniai. Kol turėjau naminių kiaušinių buvo kitaip, šiai dienai net ir žinodama, kad reikia tik gerai kiaušinius nuplauti su soda, vis vien jų bijau. Apžiūrėjusi Beatos knygoje „Metai Beatos virtuvėje“ tortuko su slyvomis receptą, aptikau, kad jinai jį gamina su kiaušinių kremu, kurį reikia ilgai ilgai virti. Valio!!!  Šito ir reikėjo, kad tortukas gryžtų į mano virtuvę.

Pagamint jį atrodo tiek daug visko reikia, bet užtrunki ne ilgiau nei valandą, per tą valandą turiu pasakyt, spėjau pagamint vakarienei troškinį, putojančio vyno želę ir šį tortuką. Darbo tik atrodo daug, bet viskas daug paprasčiau, ypač, kai namie pilna pagalbininkų – trintuvų, plaktuvų ir t.t.

Tortukas nebus labai didelis, mano forma – 23 cm skersmens, sausainių pagrindo norėjosi, net aukštesnio, bent jau 1 cm storio. Kitą kartą sausainių dėsiu daugiau, bent jau visą pakelį – 180 g.

Reikės:

500 ml grietinėlės (gali būti neriebi 12 proc.),

4 kiaušinių tryniai,

150 g cukraus,

1 VŠ nubrauktas krakmolo,

12 g želatinos,

50 ml šalto vandens,

200 g džiovintų slyvų be kauliukų,

150 ml verdančio vandens,

150 g sausainių (imiau „Selga“),

50 g sviesto,

4 VŠ cukraus į vandenį, su kuriuo trinsime varškę,

400 g varškės (pusriebės ar riebios).

Gaminame:

Pirmiausia pagaminau torto pagrindą. Sutrupiname sausainius iki trupinių (ar su kombainu, ar su kočėlu, ar su pirštais). Turi likti birus, kaip smėlis. „Selga“ sausainiai puikiai byra, juos lengva smulkinti.  Ištirpiname 50 g sviesto ir su juo sumaišome sausainių trupinius. Šia mase iškojame torto formą, sausainius paspaudžiame kokia stiklinaite ar puodeliu vientisu dugnu. Pasidarėm ir dedam į šaldytuvą, tegul stingsta, kol gaminsim kremą.

Verdame kiaušinių kremą. Grietinėlę supilame į nedidelį puodą ir ant mažos kaitros kaitiname, bet neužverdame. Kiaušinių trynus sumaišome su 150 g cukraus ir gerai išplakame iki baltų putų. Įmaišome krakmolą.

Karštą, bet neverdančią grietinėlę užpilame ant išplaktų kiaušinių trynių nuolat maišydami. Kiaušinių ir grietinėlės masę pilame atgal į puodą, kuriame šildėme grietinėlę, ir nedidelėje kaitroje, nuolat maišydami, kaitiname, kol kremas sutirštėja. Ilgai tai truks, spėsit ir kitus darbus pasidaryt ir kelis kartus suabejoti ar kas nors čia išeis.  Kremas turės likti tiršto kisieliaus konsistencijos, o puode pradinės masės liks didesnė pusė. Išvirusį kremą paliekame atvėsti, jis turi būti karštos o ne ką tik išvirtos arbatos temperatūros.

Ruošiame želatiną. Užpilame ją 50 ml šalto vandens ir paliekame išbrinkti.

Džiovintas slyvas nuplauname karštu vandeniu. Užpilame nepilną stiklinę (150 ml ) verdančio vandens.Slyvas paliekame 10 – 15 min. išbrinkti.

Vandenį kuriame mirko slyvos nupilame į dubenį ir suberiame 4 VŠ cukraus ir išmaišome, kad beveik ištirptų. Slyvas supjaustome smulkiais gabalėliais, vieną slyvą į kokias 6 dalis.

Varškė dedame į dubenį. Ji kietoka, ją reikia sutrinti iki kremo. Ant varškės pilame vandenį nuo slyvų su cukrumi ir viską sutriname su blenderiu, arba labai labai gerai išsukame rankomis. Kuo varškė bus labiau panaši į sūrelių masę, tuo tortas bus skanesnis.

Želatina jau seniai bus išbrinkusi, o kremas pravėsęs. Į želatinos dubenį dedame kelis šauktus karšto kiaušinių kremo ir viską gerai išmaišome, kad ištirptų želatina. Ištirpusią masę pilame į puodą, kur likęs kiaušinių kremas ir viską gerai išmaišome, kad vienodai pasiskirsytų.

Į ištrintą varškę  sudedame kiaušinių kremą su želatina ir viską gerai išmaišome.

Išimame torto pagrindą iš šaldytuvo, ant jo barstome smulkintas slyvas. Viršutiniam sluoksniui pilame varškės kremą. Gražiai paskleidžiame palei visą formą.

Uždengiame torto formą maistine plėvele ir paliekame nakčiai sustingti ir subręsti.

Skanaus!