Labai tiko mano šeimai piemenų pyragas. Kokių tik negaminau, su kuo tik negaminau, kol galų gale liko šis būdas. Išgrynintas, pats geriausias ir skaniausias. Kaip nebūtų keista ir pats paprasčiausias.

Reikės:

500 g neriebaus faršo (kiaulienos ar jautienos, nadojau kiaulienos kumpio),

900 g virtų bulvių,

~ 250 ml vandens,

150 – 200  ml pieno,

1 didelės svogūno galvos,

1 didelės morkos,

1 baklažano (jei netinka ar nepatinka galima nedėti, arba keisti mėgstama daržove pvz.: pievagrybiais),

1 AŠ džiovintų (ar šviežių) čiobrelių,

2-3 VŠ pomidorų padažo,

1 VŠ miltų,

25 g sviesto,

aliejaus,

druskos,

juodųjų pipirų,

3 česnako skiltelių,

100 g fermentinio sūrio,

rugpienio ar kefyro pasigardinimui.

Gaminame:

Kai faršas lieka smulkus, prisukame kaitrą ir  beriame miltus, išmaišome.

Sudedame pomidorų padažą, pilame virinto vandens į keptuvę, išmaišome. Viską patroškiname dar kelias minutes.

Ragaujame, jei trūksta druskos ar pipirų – gardiname.

Virtas bulves su česnako skiltelėmis sugrūdame, gardiname sviestu ir pienu. Košė neturi būti labiau skysta, minkštutė, puri.

Į kepimo formą pilame mėsos troškinį. Paskleidžiame palei visą formą.

Ant mėsos sluoksnio dedame bulvių košės kepurę. Ją išlyginti galima šakute.

Kepame iki 200 laipsnių įkaitintoje orkaitėje, arba kol viršus tampa rusvas. Baigiant kepti užbarstome tarkuotą fermentinį surį. Palaukiame, kol sūris išsilydys.

Valgome su rūgpieniu ar kefyru.

Skanaus!

Mano kolegė iš kanceliarijos pasipasakojo, kad jos dukrytė gamina nuostabaus skonio naminius „Rafaleo”. Nuostabūs kokosinukai. Iš bandžiau receptą iš karto. Kolegos darbe gyrė, sakė labai labai panašūs į tikruosius „Rafaelo”. Gamyba tokia paprasta, kad net nesitiki, kad taip gali būti. Labai praverčia šis receptas, kai reikia greitų vaišių.

Reikės:

Indelio saldinto sutirštinto pieno (kondensuoto),

3 pakelių po 100 g. kokoso drožlių,

saujos migdolų.

Gaminame:

Į dubenį supilame kondensuotą pieną, kokoso drožles. Kelis VŠ drožlių paliekame apvoliojimui (nebus – nereikės).

Viską gerai išmaišome. Galima palaikyti truputį šaldytuve, kol pastings, bet nebūtinai.

Rankas pasitepame aliejumi ir formuojame tešlos rutuliukus į vidų įspausdami migdolą.

Rutuliukus lengvai pavoliojame sausose kokoso drožlėse (nebūtinai).

Kokosinukus dedame ant kepimo popieriaus ištiestos skardos.

Saldainius trumpai padžioviname iki 190 laipsnių įkaitintoje orkaitėje, kokias  5 min.

Skanaus!

Greitas, paprastas ir labai sotus. Kelios minutės pagaminimui, viena ar kelios pašildyti mikrobangėje ar orkaitėje. Šis sumuštinis labai nefotogeniškas, bet labai labai skanus!

Reikės:

Sumuštinių duonos,

majonezo,

fermentinio sūrio (geriausia tokio, kuris išsilydęs neištęžta pvz. „Rokiškio”),

rukytos kiaulienos file arba kumpio (tinka ir vištienos, ir visi kiti),

svogūno galvos,

marinuoto agurko (nebūtinai).

Gaminame:

Plonai supjaustome kumpį ar file, smulkiname svogūną, plonomis riekelėmis marinuotą agurką (agurkas ir svogūnas nebūtini, bet jei mėgstate – nepamaišys). Sutarkuojame fermentinį sūrį.

Ant riekelės duonos dedame kumpio riekelę, ją patepame majonezu.

Barstome smulkinto svogūno, dedame agurko.

Vėl dedame kumpio riekelę.

Viską uždengiame antra duonos rieke.

Sumuštinį gausiai, negailėdami barstome fermentiniu sūriu. Skaniausia, jei sūrio „kepurė” būna stora.

Jei patinka sūrį paskaniname prieskoniais.

Sumuštinius pusei minutės –  minutei dedame į mikrobanginę.

Lėtesniam variantui šauname į iki 180-190 laipsnių įkaitintą orkaitę.

Kepame kokias  5 min.

Skanaus!

Aš vis dar skaniausių bandelių ieškojimuose. Išbandžiau šias, tikrai labai labai geros. Kepiau ir kepiau, kiekvieną savaitgalį, visą mėnesį. Ypač patiko tai, kad iškeptas, atvėsusias bandeles sudedi į maišelį ir į šaldiklį. Kitą dieną išsiimi, kelios minutės orkaitėje ir vėl šeima valgo šviežias bandeles. Super!

Tikrai vertos dėmesio bandelės, kepant originaliame recepte reikia keksiukų formelių, kepiau ir su jomis, ir be jų. Nežinau, skonis nepasikeitė, kitus kartus kepiau be formelių, nenaudosiu jų ir ateityje, gal jau čia ir nebe švediškos gausis, bet skanios bandelės tai tikrai tikrai.

Pagaminamos jos lengvai, pirmą kartą kepiau ne visai įsiskaičiusi, ne taip užminkiau (pastebėjau jau iškepus), praleidau kildinimą, bet kitą kartą, kai kepiau tiksliai pagal receptą, jos gavosi tokios pačios. Taigi nebūtinai sekti receptu aklai.

Reikės:

Bandelėms:

80 g. šviežių mielių arba 40 g. džiovintų,

150 g. tirpinto sviesto,

500 ml pieno,

200 g. rudo cukraus (rudą naudojau pirmą kartą, kitus dėjau baltą, tiesiog nebeturėjau ir nedėjau),

2 AŠ šviežiai malto kardamono,

2 kiaušinių,

1 AŠ druskos,

1 kg miltų,

dar vieno kiaušinio ir rudo cukraus pabaigai bandelėms aptepti ir pabarstyti.

Įdarui:

~ 100 g. tirpinto sviesto,

~ 150- 200 g. rudo cukraus,

malto cinamono.

Gaminame:

Mieles ištirpiname su trupučiu pieno (prieš tai pašildyto ir atvėsinto) ir pora VŠ cukraus.

Palaukiame, kol mieles suputoja.

Supilame likusį pieną, pusę miltų ir kiaušinius. Viską išmaišome. Uždengiame. Paliekame valandai, pakilti.

Po valandos suberiame likusius miltus, cukrų, sviestą, druską, kardamoną. Užminkome minkštą, blizgią tešlą.

Paliekame pusvalandžiui pakilti (kartą praleidau ir nieko, nepakenkė).

Tešlą padalijame į dvi dalis.

Iškočiojame stačiamkampį, maždaug 0,5 cm storio.

Stačiakampį aptepame tirpintu sviestu, barstome gausiai rudo cukraus ir cinamono. Tešlą suvyniojame į vamzdelį, volelį, kaip pavadinsi.

Tešlos volelį supjaustome cm storio dalimis.

Bandeles sudedame į formeles, aptepame kiaušiniu ir vėl barstome rudu cukrumi.

Paliekame pusvalandžiui pakilti.

Kepame 240 laipsnių temperatūroje ~ 8-12 min.

Skanaus!

Šaltinis: čia.

Net nesitikėjau, kad grįžimas į darbą, po vaiko priežiūros atostogų bus toks sunkus. Dabar puikiai suprantu, kur buvo dingę kitos mamytės blogerės, kurios rašymo metu grįžo į darbus. Lygiai tas pats nutiko ir man. Reikia laiko, kol vėl pripranti prie naujos dienotvarkės, prie vėl beprotiškai greito gyvenimo tempo. Ką jau kalbėt apie pirmų metų vaikų darželio lankymo staigmeną, kai vaikas savaitę eina į darželį, dvi ar keturias serga. Visa tai vis mažiau laiko palieka knygai, ar kitai mylimai veiklai. Maistas taip pat liko tik iš serijos „greitai” arba „kas nors iš „Maximos” „. Vienintelė mažoji, kurios negaliu maitint pusgaminais ar kitu nepilnaverčiu maistu, priverčia pagamint ką nors jai asmeniškai.

Labai džiaugiuosi ir esu dėkinga savo vyrui ir mamai, kurių dėka (vyrui už sponsoriavimą, fotografavimą ir kantrybę, mamai už kantriai saugotą  baisingai sloguojančią mažąją) išsipildė sena mano svajonė – apsilankiau knygų mugėje!

 Gal ir šį kartą viskas būtų likę svajonių lygmenyje, jei ne seniai seniai knygų mugės organizatorių pažadėtas susitikimas su rašytoju Tahir Shah. Nuostabios jo knygos. Ypač tai, kad jis nerašo išgalvotų istorijų, jo knygos, tai jo gyvenimo, kelionių ar kiti patyrimai. Taigi, kai tik sužinojau, kad vyks ŠIS susitikimas nusprendžiau: viskas, šimet važiuoju!

Nenusivyliau, net tik nenusivyliau, buvau sužavėta. Knygos pigiau, žinoma, smagu, bet labiausiai džiugino susitikimai ir knygų pristatymai. Žmonių buvo DAUG, tai šiek tiek vargino, nes reikėjo ištvermės brautis per minią ar stovėti ant vienos kojos, ar kaip nors kreivai perspaustai per susitikimą su rašytoju Kader Abdolah, bet buvo verta. Net laukti valandą eilėje, rašytojo autografo buvo smagu. Viskas skleidė gerą nuotaiką. O kur dar minia gyvai pamatytų garsių žmonių: A. Tapinas, A. Čekuolis, S. Parulskis, M. Starkus, V. Radzevičius, K. Sabaliauskaitė ir t.t. Jei ne namie likusi serganti mažoji, būčiau ten likusi iki vėlaus vakaro, ypač gaila praleisto susitikimo su K. Sabaliauskaite, man ji viena, šiuo metu Nr. 1 lietuviškų rašytojų būryje.

Labai nuotaikingas buvo susitikimas su rašytoju T. Shah. Jis labai charizmatiškas, sužavėjo savo paprastumu. Jo knygos „Kalifo rūmai” ar „Tūkstančio ir vienos nakties šalyje” tikrai nuostabios, užkrečiančios gera nuotaika, kaip ir pats jų autorius. Tiems, kas skaitė „Kalifo rūmus”, galiu pasakyt, kad buvo klausimas rašytojui ar jis galutinai patikėjo džinų egzistavimu jo namuose, autorius atsakė, kad „su jais namai ir gyvenimas įdomesni”. Jei neskaitėt šios knygos tikrai rekomenduoju, nepamatysit, kai prabėgs laikas, o geros nuotaikos užtaisas liks ilgam. Smagu dar ir tai, kad istorija tikra, apie jo patyrimus nusipirkus namus Maroke, pavadinimu „Kalifo rūmai”. Kita jo knyga „Tūkstančio ir vienos nakties šalyje” yra mano širdies knyga, tai žinoma, kad būtent šioje norėjau autoriaus parašo, nors neiškentusi nusipirkau ir trečią jo knygą, dabar ji mano būtinų perskaityti knygų sąraše.

Visai kitoks susitikimas buvo su rašytoju Kader Abdolah. Ne dėl to, kad stovėjau perspausta ir tai ant vienos, tai ant kitos kojos, bet todėl, kad kitokia asmenybė. Tikras iranietis. Santūrus, mandagus ir labai šiltas. Sunki jo gyvenimo istorija, bet gal todėl jo knygos tokios gražios. Žinoma, kad pirkau ir jo knygą, ir vėl eilėje prie parašų stovėjau. Smagu buvo, labai…

Tik trumpai užsiminsiu, kad A. Čekuolio knygos pristatymas buvo su staigmena. Nuotraukoje matosi. Kažkaip užbūrė mane ta jo knyga, nors visai nemėgstu knygų, nei apie karą, nei apie kariškius. Dabar turiu sakyt nemėgau…

Dar daug ir daug, galėčiau pasakot, kaip ten buvo įdomu, galima buvo būti nuo ryto iki vakaro, kaip patiko ir vis tiek, geriausia knygų mugėje apsilankyti pačiam…