Kalėdos be imbierinių sausainių ne Kalėdos. Šiemet, prieš kepdama, klausiau vyro ar kepti. Tai gavau atsakymą – nekepk, neskanūs. Tiesą pasakius tikrai, kiek bandžiau receptų nė vienas nebuvo tas, kurį norėčiau įsidėti į geriausių sąrašą. Šį kartą kepiau, nes pavadinime  pabrėžta, kad patys skaniausi. Galvojau, jei ir šie bus neskanūs, daugiau nebandysiu, nes paskui iki pavasario pilni kampai tų neskanių imbierinių…

Šis receptas tikrai puikus, sausainiai dešimt balų! Net Didysis Nemėgėjas pripažino, kad tikrai geri. Aš pati, kaip visuomet labiausiai pasitikiu mažąja, jei jau ji smagiai traškina, vadinasi tikrai geri sausainiai.

Šie imbieriniai sausainiukai ploni, trapūs. Kepiau jau du kartus ir vėl kepsiu. Tiek kartų iškepusi pastebėjau, kad skaniausi jie, jei tešla palaikyta per naktį, galima ir kelias valandas, bet trapesni būna ilgiau pastovėję šaldytuve. Lengviau kočioti ir sausainius nuimti jei kočiosime ant kepimo popieriaus, kitaip tešla labai nori prikibti prie stalo.Taip pat kepdama bandžiau daugiau ir mažiau pakepti, man skanesni mažiau pakepę, šviesiai rusvos spalvos.

Reikės:

Sausainiams:

125 g. sviesto,

5 VŠ grietinėlės,

3 VŠ medaus,

150 g rudojo cukraus,

375 g miltų,

0,5 AŠ nugesintos sodos,

1 kupino AŠ malto imbiero,

1 kupino AŠ malto cinamono,

1 AŠ malto muskato,

0,5 AŠ maltų juodųjų pipirų.

Puošimui:

cukraus pudros,

citrinos sulčių,

maistinių dažų, kitų puošybinių  dalykėlių.

Gaminame:

Miltus nusijojame.

Sodą nugesiname lašeliu citrinos sulčių arba acto.

Į puodą suberiame cukrų, medų, greitinėlę, sviestą, prieskonius. Pakaitiname, kol ištirpsta cukrus. Šiek tiek atvėsiname.

Į miltus pilame ištirpintą mišinį, išmaišome.

Išminkome tešlą, susukame į maistinę plėvelę ir dedame į šaldytuvą, bet 2- 3 valandoms.

Tešlą plonai plonai iškočiojame (maždau 2 mm storio), geriausia kočioti ant kepimo popieriaus.

Formelėmis spaudžiame sausainukus, dedame juos ant kepimo popieriumi ištiestos skardos.

Kepame iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje 6 – 8 min.

Puošiame:

Į indą beriame cukraus pudros, spaudžiame citrinos sulčių. Išmaišome. Masė turi būti tiršta. Kad glajus būtų spalvotas galima pilti maistinių dažų. Puošti galima ir naudojant įvairiausius pabarstus puošybai, kurių yra parduotuvėse.

Puošiame glajumi iškeptus sausainiukus, jei puošime šiltus, glajus nudžius greičiau.

Kepdama sausainiukus naudojau dukros formeles, skirtas plastilinui. Man jos gražesnės, nei standartinės sauniukams. Gajui užtepti nenaudojau konditerinio maišelio, maniškis su didele skyle, tai juo dekoruoti nelabai išeitų. Pasigaminau tokį iš paprasto užsegamo maišelio. Pridėjau į jį glajaus ir prakirpau kraštelį.  Puikiai tiko ir naudoti buvo lengva.

Laikyt sausiniukus geriausia uždarame inde, kad nesudrėktų. Pas mus laikyt nereikia, neišstovi tie sausainiukai, kaip mat dingsta.

Skanaus!

Idėja: čia.

J. R. R Tolkien „Hurino vaikai”. Ši knyga tikra atgaiva fantastikos, pasakų mėgėjams.  Žinote „Žiedų valdovą”, patiko, sužavėjo ? Neabejotinai ši sakmių knyga taip pat patiks.  Man net silpna, kaip žavi šio autoriaus herojai: žmonės, elfai, nykštukai, Morgotas, Saurosas, orkai ir kiti. Labai graži sakmė, parašyta tuo pačiu stiliumi, kaip ir „Hobitas” ar  „Žiedų valdovas”. Tai sakmė apie Hurino vaikų likimą. Huriną ir jo šeimą prakeikė piktasis Morgotas. Skaudžiausiai prakeiksmas kirto Hurino vaikams Turinui ir Nienorai. Broliui ir seseriai buvo lemta įsimylėti, nežinant apie savo kraujo ryšius. Blogiui atskleidus paslaptį Nienora šoko į bedugnę, visa tai sužinojęs Turinas taip pat nusižudė. Nuostabiai pasekta sakmė, taip pat kaip ir kitose knygose žavi veikėjų paveikslais, jų likimais, nuostabiais kraštovaizdžiais, kovų scenomis ir amžina tema – gėrio kova prieš blogį.

Vertinimas: 1o balų iš 10 -ies.

Peter Hoeg „Panelės Smilos sniego jausmas”. Knyga, kuri laukė savo eilės mano knygų lentynoje ne vienus metus. Perskaičiau ir apsidžiaugiau, kaip nuostabu, kad tokia knyga pasitaikė kaip tik dabar. Knyga tokia nuostabi, kad negalėjau skaityt įprastu ritmu, norėjau mėgautis, mėgautis. Žinau, kad dar daug knygų laukia, kad laiko taip mažai, bet neatsispyriau šiai knygai, taip malonu buvo laukti kito skaitymo laiko ir spėlioti, kaip gi tai Smilai seksis toliau, ką ji  veiks, ką ras, ką sužinos. Ši knyga – detektyvas. Nuostabus detektyvas. Net gal labiau romanas.

Knyga apie merginą vardu Smila. Nužudomas jos kaimynas – mažas berniukas Izaijas. Visiems aplinkiniams tai – savižudybė, tik ne Smilai, ji grenlandės dukra, puikiai pažysta pėdsakus sniege. Beprotiškos dąsos turinti Smila imasi aiškintis mylimo berniuko žūties aplinkybes. Tai ką ji patiria, sužino sunkiai pakeliama būtų ir vyrui…

Puiki knyga, prikaustanti dėmesį nuo pirmo iki paskutinio puslapio.

Vertinimas: 1o balų iš 10 -ies.

Aną dieną varčiau kolegių puslapius ir „Septyniuose virtieniuose” užmačiau čeburėkus. Kaip aš jų užsinorėjau, baisingai. Pažiūrėjau, koks jos receptas ir būtiniausiai užsinorėjau išbandyti. Pati turiu tik čeburėkų su varškine tešla receptą, bet jis nevertas dėmesio. Visai pritariu „Septyniems virtieniams”, čeburėkai su varškine tešla labiau bandelės negu čeburėkai. Gero čeburėkų recepto ieškau ir šiandien. Patiko, labai patiko miltų ir alaus tešlos variantas. Gal ir ne tobuli, bet netoli tiesos. Sakyčiau aštuoni – devyni iš dešimties balų. Tobulus čeburėkus esu valgiusi pas vyro brolienę, tik ji recepto neišsaugojo, taip ir likau tolesnėse paieškose…

Kai bandžiau šią telšą, pirmą partiją čeburėkų, kepiau nepalaikiusi šaldytuve, nes už nugaros laukė alkana minia. Nepalaikyta tešla nesubrendo, čeburėkai buvo skanūs, bet kieti. Teko laikyti juos celofaniniame maišelyje, kad atbrinktų. Kitą partiją viriau tešlą palaikusi šaldytuve per naktį. Gavosi puikūs čeburėkai. Tiek laikyti tikrai nereikia, užtektų ir valandos, man taip savaime gavosi, nes namiškiai jau buvo prisikirtę kietų čeburėkų, tad kitus viriau kitą dieną. Dar turiu pridurti, kad gaminau tik su alumi, nes tokie  čeburėkai minkštesni. Nuotraukų įdėti negaliu, nes nei pirmuoju, nei antruoju kepimu neliko nei vieno. Matyt tikrai neblogi buvo…

Reikės:

Tešlai:

miltų,

druskos,

alaus arba vandens.

Įdarui:

kiaulienos faršo,

jautienos faršo (pati gaminau tik su kiaulienos, tokio tik turėjau tuo metu, patartina faršą maišyti lygiomis dalimis),

svogūno,

druskos,

pipirų,

vandens,

aliejaus virimui.

Gaminame:

Tešlą:

Druską ištirpiname aluje arba vandenyje. Iš miltų ir vandens tešlos suminkome gana kietą tešlą, kuri nelimpa prie rankų ir kitų paviršių. Ją suvyniojame į maisto plėvelę, dedame valandai į šaldytuvą.

Įdarą:

Faršą sumaišome su smulkintu svogūnu, svogūno nepagailime. Dedame druskos, pipirų, gerai išmaišome. Pilame vandens, tiek, kad mėsa būtų labai minkšta, bet vis dar būtų vientisa, galima kabinti šakute. Vanduo virs nuostabiu sultiniu išvirusiame čebureke.

Čeburėkus:

Tešlą kočiojame gana plonai, dedame įdarą ir gerai užspaudžiame kraštus. Verdame giliame puode įkaitintame aliejuje, kol gražiai parausta.

Skanaus!

Idėja čia.

Iš tų knygų sąrašo, kurias jau perskaičiau ši neabejotinai pati geriausia. Kalbu apie Kobo Abe „Moteris smėlynuose”. Tai ne pirma mano perskaityta K. Abe knyga. Pirmoji buvo prieš gerus 15 metų, jei ne daugiau, perskaityta „Žmogus dėžė”. Ši knyga tokia pat – nostabi, įtraukianti, įsimintina. Būna knygų, kai kurios net guli mano lentynose, seniai skaitytos ir jau nebepasakyčiau apie ją jos. K. Abe knygų pamiršt neįmanoma.

„Moteris smėlynuose” tai istorija apie vyriškį, netyčia patekusį į keistą kaimą, kur pakliūva į spąstus. Personažas lieka vienas su moterimi gilioje smėlio duobėje, kurioje stovi moters namas. Norint išsaugoti namą reikia nuolat kasti smėlį, kad smėlio grūtis namo nesunaikintų. Vyriškis stengiasi iš visų jėgų ištrūkti iš šio beprotiško pasaulio, kol jam pasiduoda ir netgi tampa jo dalimi.

Vertinimas: 1o balų iš 10 -ies.