Šis receptas jau taip seniai mano užrašinėje, kad  vos matosi atšviestas tekstas, net nepamenu iš kokio jis žurnalo, tad nurodyt autoriaus ar šaltinio, negaliu, atsiprašau.  Ledai, mažų mažiausia – nuostabūs. Būtent taip įsivaizduoju itališkus naminius ledus, būtent tokius.

Šie ledai, nėra vieninteliai, kuriuos gaminu, mano vyras labiau mėgsta grietininius, tad kai gaminsiu juos, būtinai parašysiu.

Na,o jei mėgstate šerbetus, šie ledai  – kaip tik jums.

Reikės:

4 apelsinų

10 VŠ cukraus

500 g. natūralaus jogurto

4 VŠ degtinės

bananos

Gaminame:

Išspaudžiame apelsinų sultis, nuo pusės apelsino nutarkuojame žievelę, tik nepalieskit baltosios dalies, ji suteiks kartumo.  Tarkuotas žieveles, apelsinų sultis supilame į puodą ir kaitiname, kol išgaruos vanduo, kol liks maždaug 130 ml sulčių.

Suberiame cukrų, paliekame atvėsti.

Supilame degtinę, jogurtą išmaišome ir supylę į dubenį šaldome šaldymo kameroje. Po kurio laiko, ištraukiame sudedame pjaustytą bananą ir su trintuve (blenderiu) sutrinam viską iki vientisos masės.

Vėl dedam į šaldiklį.

Šie ledai bus tik skanesni, jei laikydami šaldiklyje, kas kurį laiką juos vis permaišysite. Tam labai tiktų ledų gaminimo mašina, aš jos neturiu, bet puikiai išsiverčiu.

Skanaus!

Šiam torto receptui jau gerų 15 metų, kai gavau šį receptą jis buvo vienos prestižinės to meto kavinės desertas. Paprasta ir lengva pasigamint, net nepatyrusiai virtuvėje, o skonis nuostabus.

Reikės:

Biskvitui:

2 indelių kondensuoto pieno

4 kiaušinių

12 VŠ miltų

1 VŠ kakavos

2 AŠ sodos

Pertepimui:

1 L grietinės

cukraus ~ 4 VŠ

citrinos.

Gaminame:

Į dubenį supilame kondensuotą pieną, kiaušinių trynius, kakavą, miltus (miltus aš visada sijoju, taip pyragai būna puresni) ir citrinos rugštimi nugesintą sodą.Viską išmaišome, pabaigai supilame išplaktus kiaušinių baltymus, atsargiai išmaišom ir kepam iki 180 – 200 laipnių įkaitintoje orkaitėje. Ar iškepė tikriname pagaliuku, jei sausas – iškepė.

Atvėsusį biskvitą perpjauname į tiek dalių kiek aukštų norime, kievieną lakštą sulaistome (lengvai) arbata. Galima ir romu, bet jei valgys vaikai, tada – arbata. Visus lakštus pertepame grietine, kurią pasaldiname cukrumi ir suteikiame rugštelės citrinos sultimis, viską gerai išmaišome. Pertepimo nereikia labai saldaus, nes biskvitas bus pakankamai saldus.

Na, o tortą puošiame  savo vaizduotės pagalba.

Pastaba!

Tortas bus nemažas, turiu 23 cm skermens skardą, tai joje reikia biskvitą kepti du kartus. Kepiau vieną kartą, bet kitą kart to nedarysiu. Visų pirma – labai ilgai kepė ~ valandą, taip pat per savo aukšumą (iškilo virš formos) bandė degt viršus, teko jį pridengt folija, o paskui supjaustyt gražiai buvo sunku. Taip pat noriu priminti, kad šis tortas, kaip ir visi skaniausias mažiausia po paros laikymo šaltai.

Šis receptas Nr. 1 mano užrašinėje.

Daug metų ieškojau jo, to skonio iš vaikystės, kur valgydavom moklykloj. Jau buvau nusivylusi, nė vienas receptas, kurį bandžiau, nebuvo panašus, kol vieną kartą, vyro teta Aurelija pavaišino juo, tobulu, paprastu, bet neprastu…  varškės apkepu mmm…

Dažniausiai šį apkepą ruošiu vakarienei, labai greitas ir mano šeimos labai mėgstamas.

Reikės:

1 kg  varškės

5 kiaušinių

3 VŠ manų kruopų

2 VŠ krakmolo

5 VŠ cukraus

1 AŠ kepimo miltelių

vanilinio cukraus ar vanilės, razinų arba spanguolių su kuo jums skaniau.

Gaminame:

Į indą su varške sudedame kiaušinius, cukrų ir viską išmaišome su trintuve (blenderiu). Jei trintuvės nėra, tada reiktų gerai pasidarbuoti šaukštu, kad ištrint varškės gumuliukus, tada sudedame visus kitus produktus. Krečiam į kepimo indą išteptą sviestu arba kepimo popieriumi ir kepam ~ 0,5 val. iki 200 laipsnių įkaitintoje orkaitėje.

Jei yra noro galima kiaušinio baltymus išplakt atskirai ir sudėt pačioje pabaigoje, bet patariu nevargt, mano ilgametė šio apkepo kepimo patirtis sako, kad skaniausias jis tada, kai labai gerai ištrinta varškė. Net jei ir nelabai, vistiek jis bus purus ir minkštas, burnoj tirpstantis.

Salžiai saldžiai mėgstantiems, šis apkepas nėra saldus, tad jei norisi cukraus dėkit dvigubai, arba valgykit su uogiene mmm..

Štai ir viskas, skanaus!

Vieną vakarą pribrendau senam reikalui, kuris jau ne vienus metus graužė sąžinę, sudėt į vieną vietą savo geriausius receptus. Jų per ne vienus metus susirinko tikrai daug, o mėtėsi visur: knygelėse, aplankuose ir kompiuteryje… tai dingsta, tai atsiranda, baisiai nervindavo, o ypač, kai nerasdavau reikiamu metu. Taigi, nieko nelaukus, įkvėpimui aplankius, ėmiausi darbo, pasiimiau didžiausią rastą užrašų knygą ir rašiau, rašiau… kirpau, klijavau ir dejavau, kaip aš taip apsileidau.  Namiškiai į tai žiūrėjo ne vienodai, dukriukas padėjo kaip galėjo, bandė atimt žirkles, suvalgyt klijus, ir būtinai norėjo apseiliot kievieną receptą, o ko gi dar tikėtis iš dviejų metukų neturinčio mažiuko. Vyras tuo tarpu tyliai stebėjęs mano sėdėjimus iki išnaktų, santūriai  pasidomėdavo: – kokius dailyraščius čia rašai? O vėliau kirto iš peties. O gal tau padaryt tinklaraštį? Tavo asmeninį, ar ne patogiau būtų, negu kažkokia užrašinė, o be to, ir ieškot būtų lengviau… nutęsė. Prisiekiu, tuo metu norėjau vožt jam su ta savo knyga, matai jam mano senas, geras, laiko patikrintas receptų kaupimo būdas nešiuolaikiškas ir nepatogus, o aš reik suprast, atsilikus nuo laiko? Na tai tik pirma, ir ne pati geriausia mintis. Nereikėjo daug galvot, kad suprastum, kad pasiūlymas labai geras, tinkamas, savalaikis ir laaabai viliojantis.

Taigi tokia jau ta banali šio tinklaraščio gimimo pradžia.