Dukros krikšto tėtis priminė seniai pamirštą, bet labai gerą patiekalą – šaltieną. Kiaulienos šaltieną.  Skanu. Pats produktas iš kurio įprastai verdama šaltiena, kiaulės galva – ne labai žavingas produktas, bet galutinis rezultatas viską atperkantis. O jau valgyt kaip skanu: su virtomis bulvėmis, su krienais, su majonezu, su duona, kaip kas sugalvoja…

Šis šaltienos variantas pats paprasčiausias, tokią šaltieną pasidarys kiekvienas, labiau patyrę virtuvėje gamina su šaltieną su daržovėmis, su višiena, bet čia ne šitas variantas. Čia labai paprasta, sakyčiau labai vyriška versija. Man ji patiko, patiko tai, kad aš iš tų, kurie žinodami, kad į patiekalą įeina kiaulės ausis, šnipas ar dar koks ten dalykas, tokio nė į burną nededu, net neragauju, o šią šaltieną valgiau su džiaugsmu ir kai paskui pasakė, kad čia ir ausytės, ir skūrytės nustebau. Net nejaučiau!  Taigi jei viskas gerai išvirta ir sumalta, tai tinka ir tokiems kaip aš.

Šios šaltienos Rolandas daro dvi versijas: viena- pjaustyta gabalais – jam, kita – malta ir tiršta – žmonai. Man labiau prie širdies moteriška versija, malta, gal tik ne tokia tiršta, bet čia jau ne esminės smulkmenos.

Reikės:

Kiaulės galvos (ausų ar koju, karkos ką turim tą naudojam),

druskos,

pipirų (nemaltų juodų ir kvapių po kelis),

lauro lapų.

Gaminame:

Kiaulės galvą geriau perkirstą į kelias dalis, kad tilptų į puodą, kojas, ausis ar ką naudosim nuplauname ir dedame į puodą. Užpilame vandeniu.

Palaukiame, kol užverda. Nugraibome putas.

Sudedame lauro lapus, druską, pipirus ir verdame, verdame, verdame. Kol mėsa atsiskiria nuo kaulų. Kokias 2 – 2,5 val.

Išvirusią mėsą išgraibome, paliekame pavėsti.

Pravėsus mėsą nuimame nuo kaulo.

Jei šaltieną gaminame pjaustytą  – mėsą pjaustome. Jei maltą – sumalame, jei esate toks „jautrus“, kaip aš, malti geriau naudojant smulkų mėsmalės sietelį.

Paruoštą šaltieną sudedame į norimus indus (gilesnius dubenėlius), ir užpilame nukoštu sultiniu, kuriame virė mėsa šaltienai.

Užpiltą šaltieną dedame į šaldytuvą, kad sustingtų.

Skanaus!

Į mūsų šeimą vėl gryžo lęšiai. Jei prieš kelis metus šeimos galva jų netoleruodavo, tai dabar kemša pilna burna. Nežinau, kas pasikeitė, bet dabar džiugu man –  lęšiai ir sveikas, ir skanus produktas. Vienas iš patiekalų- lęšių salotos su dešra. Labai geros, labai sočios. Svarbiausia, kad lęšių nereikia brinkinti per naktį, užtenka kelių valandų. Jei turime jau brinkintų ir virtų, tai salotas pagaminti užtrunksime kelias minutes.

Reikės:

Mirkytų ir virtų lešių,

mėgstamos daktariškos dešros,

svogūno galvos,

majonezo,

druskos, pipirų.

Gaminame:

Lešius paruošiame, kaip nurodyta ant pakuotės. Dažniausia brinkiname kelias valandas ir tame pačiame vandenyje, kur brinko – išverdame.

Daktarišką dešrą supjaustome nedideliais kubeliais.

Susmulkiname svogūno galvytę.

Į dubenį beriame lešių, smulkintos dešos, svogūną. Viską sumaišome su keliais VŠ majonezo.

Gardiname druska, pipirais.

Skanaus!

Darbe pastebėjau tendenciją – vaišėse visi mieliau valgo ne saldžius užkandžius. Tortai ir pyragai pamažu užleidžia vietą užkandėlėms su mėsa, daržovėmis ar žuvimi.  Šį kartą visus vaišino kolektyvo viršininkė – Rasa, kuri ir taip žinoma, kaip puiki šeimininkė. Šį kartą visus sužavėjo, ypatingai vyriškąją pusę, jos užkandėlė su rūkyta lašiša. Paprasta ir skanu.  Puikus užkandis.

Reikės:

sluoksniuotos bemielės tešlos,

rūkytos lašišos,

kiaušinio trynio,

aštrių prieskonių.

Gaminame:

Sluoksniuotą tešlą atšildome kaip nurodyta ant pakuotės.

Atpjauname lašišos juosteles.

Sluoksniuotą tešlą supjaustome juostelėmis.

Į tešlos juostelę įvyniojame, ar susukame lašišos gabalėlį.

Užkandėlės viršų patepame plaktu kiaušinio tryniu ir apibarstome aštriais prieskoniais.

Kepame iki 200 laipsnių įkaitintoje orkaitėje ~ 20 min. arba kaip nurodyta ant pakuotės.

Skanaus!

Šis receptas, kol kas vienintėlis, dėl kurio dvejojau prieš jį paskelbdama.  Nėra jis toks blogas, bet palygint su tuo, kiek reikia įdėti pastangų – jis prastokas. Gal todėl ir vadinasi „pusbrolis“, o gal dėl to, kad man šakočiai skanūs ne tie kur minkšti, o tie kur trapūs, o gal  mano sluoksniai buvo storoki ir todėl šakočio pusbrolis liko drėgnokas.  Na, bet vieno iš jo neatimsi – išvaizdus dalykas tai tikrai.

Reikės:

350 g. sviesto,

350 g. cukraus,

7 kiaušinių,

200 g. miltų,

150 g. krakmolo,

2 VŠ grietinės,

vanilės ar vanilinio cukraus.

Visi produktai turi būti kambario temepratūros!

Gaminame:

Sviestą su cukrumi ištriname iki purumo.

Kiaušinio trynius atskiriame nuo baltymų.

Kiaušinio baltymus išplakame iki standumo.

Dedame  po 1 kiaušinio trynį ir sukame, kol bus sudėti visi tryniai.

Dedame miltus, sumaišytus su krakmolu, ir gerai išmaišome.

Sudedame į tešlą išplaktus kiaušinio baltymus ir atsargiai išmaišome.

Grietinės dedame  tiek, kad tešla būtų grietinės tirštumo. Man reikėjo 4 VŠ.

Kepimo formą išklojame kepimo popieriumi, pilame keletą šaukštų tešlos ir plonai plonai paskleidžaime skardoje.

Kepame iki 200-220 laipsnių įkaitintoje orkaitėje, geriausia naudojant kepimo iš viršaus  funkciją.

Kai viršus gražiai parus (palaukit, nepabijokit, būtinai tegul paruduoja, pati keliuose sluoksniuose nesulaukiau, tai ir liko ne visai iškepę sluoksniai) kepinį ištraukiame, ant jo viršaus pilame kelis VŠ tešlos, paskleidžiame ir vėl kepame, ir taip, kol bus sudėta visa tešla.

Kuo sluoksniai plonesni – tuo geriau. Gal geriau naudoti didesnę kepimo formą, manoji buvo maža – 23 cm skesmens, apvali, gavosi labai daug sluoksnių, labai ilgai kepė ir tai manau buvo priežastis, kodėl „šakotis“ trapus taip ir neliko. Kitą kartą imčiau didesnę formą ir daryčiau mažiau sluoksnių.

Skonis tikrai panašus į šakočio.

Skanaus!

Idėja: čia.

Labai tiko mano šeimai piemenų pyragas. Kokių tik negaminau, su kuo tik negaminau, kol galų gale liko šis būdas. Išgrynintas, pats geriausias ir skaniausias. Kaip nebūtų keista ir pats paprasčiausias.

Reikės:

500 g neriebaus faršo (kiaulienos ar jautienos, nadojau kiaulienos kumpio),

900 g virtų bulvių,

~ 250 ml vandens,

150 – 200  ml pieno,

1 didelės svogūno galvos,

1 didelės morkos,

1 baklažano (jei netinka ar nepatinka galima nedėti, arba keisti mėgstama daržove pvz.: pievagrybiais),

1 AŠ džiovintų (ar šviežių) čiobrelių,

2-3 VŠ pomidorų padažo,

1 VŠ miltų,

25 g sviesto,

aliejaus,

druskos,

juodųjų pipirų,

3 česnako skiltelių,

100 g fermentinio sūrio,

rugpienio ar kefyro pasigardinimui.

Gaminame:

Kai faršas lieka smulkus, prisukame kaitrą ir  beriame miltus, išmaišome.

Sudedame pomidorų padažą, pilame virinto vandens į keptuvę, išmaišome. Viską patroškiname dar kelias minutes.

Ragaujame, jei trūksta druskos ar pipirų – gardiname.

Virtas bulves su česnako skiltelėmis sugrūdame, gardiname sviestu ir pienu. Košė neturi būti labiau skysta, minkštutė, puri.

Į kepimo formą pilame mėsos troškinį. Paskleidžiame palei visą formą.

Ant mėsos sluoksnio dedame bulvių košės kepurę. Ją išlyginti galima šakute.

Kepame iki 200 laipsnių įkaitintoje orkaitėje, arba kol viršus tampa rusvas. Baigiant kepti užbarstome tarkuotą fermentinį surį. Palaukiame, kol sūris išsilydys.

Valgome su rūgpieniu ar kefyru.

Skanaus!