Žinau, kad šiam postui (įrašui) ir ankstoka, bet nepasidžiaugti tiesog nebegaliu. Sužinojau, kad gegužės pradžioje atkrenda mano brangi draugė – Edita su sūneliu Louis, negaliu susilaikyt, jau dabar sėdžiu, kaip ant adatų, taip jos pasiilgau. Ši naujiena gera ne tik man, Edita dalinasi su manimi prancūzų virtuvės paslaptimis. Išmokė kepti jau visos šeimos ir draugių pamėgtą prancūzišką kišą (QUICHE LORRAINE), kurio receptą dar būtinai įdėsiu. Jos vyras Oliver, kaip dera tikram prancūzui, ne tik atveža puikių vynų, kuriuos perka iš vyndarių, bet ir pataria kaip tą vyną laikyt, kada nors visas jo pastabas būtnai paskelbsiu. Oj… apie šią šeimą galėčiau daug rašyt, vien knygos verti jų sūnaus nuotykiai su mano dukra. Tokie tarptautinai karai vyksta mūsų namuose (vienam – 4, kitai – 2), santykius mažieji aiškinasi kiekvienas savo kalba, vienas kitą supranta… kol galų gale visi mūšiai baigiasi – taikos miegeliu… Laukiu jų ir mintyse sukasi vienas dukros pamėgtas filmukas:

žiūrėti čia:

Pradžiai tikiuosi, kad viešnagės metu, mano draugė ras minutę, kitą, pasidalinti kokiu nors nauju prancuzų virtuvės receptu, galbūt, net pagaminti jį kartu.

Ateityje labai norėčiau turėt skyrelį sportuojantiems ir norintiems tai pradėti daryti žmonėms. Čia į pagalbą kviesim Oliver, jis prancūzijos specialiųjų laivyno pajėgų karininkas (pranc. Commandos marine)  – atsargoje (reiks paklaust  ar teisingai rašau). Aktyviai sportavęs ir sportuojantis,  šiuo metu dalyvaujantis Paryžiaus (jei neklystu) maratone. Maža to į maratoninius bėgimus įtaukęs ir mano draugę. Visada žavėjausi sportiškais ir sportuojančiais, valio, pati prie jų prisijungiau. Na, o skyrelis sportuojantiems ir pradedantiems tai daryti, dar tik vizija, bet kas žino…

O dabar laukiam viešnios iš Prancūzijos ir jos receptų, būtinai reprezentuojančių jos gyvenamąjį regioną – Bretanę ( pranc. Bretagne).

Labai simboliška, kad naujas skyrius pradedamas būtent ragaišio receptu, taip tik sutapo, bet mano mamos mergautinė pavardė – Ragaišytė, graži ir labai lietuviška pavardė.

Šis ragaišio receptas tikras, senas, autentiškas iš tokios senos mamytės knygos, kuriai geras šimtas metų, jei ne daugiau. Ragaišis paprastas, be jokių stebuklingų priedų, toks kokį kepdavo musų prosenelės.

Reikės:

500 g. rupaus malimo kvietinių miltų,

1,5 stiklinės (puodelio) ~ 300 ml pieno, arba vandens, jei neturite po ranka pieno,

1 AŠ druskos,

1 VŠ cukraus,

10 g. mielių, jei naudosit sausas – 7 g.

kiaušinio trinys – aptepimui (nebūtinai).

Maišome, rauginame, kepame:

Pieną pašildome, bet neužverdame, atvėsiname iki kūno temperatūros. Į šiltą pieną beriame mieles (jei sausos) ir cukrų. Jei mielės gyvos – jas atskirame inde ištriname su cukrumi ir supilame į šiltą pieną. Į pieną su mielėmis beriame trečdalį miltų (166 g.). Išmaišome, uždengiame ir paliekame šiltoje vietoje, kad pakiltų (galima ir iš vėlaus vakaro).

Pakilusi tešla išplakama, suberiame druską ir likusius miltus (334 g.), gerai išminkome ir paliekame dar kartą pakilti. Pakilus formuojamas apvalus ragaišio kepaliukas (ragaišis kepamas tik apvalus). Dar kartą pakildiname ir aptepame išplaktu kiaušinio tryniu.

Kepame iki 200 laipsnių įkaitintoje orkaitėje ~ 45 min.

Skanaus!

Ragaišis skaniausias kol šiltas, šaltas –  nepamainomas sumuštiniams, jie tirpsta burnoje.

Už daug ką gyvenime mes dėkingi savo mamoms, jei pradėtume kiekvienas vardinti susidarytų ilgas sąrašas.  Aš taip pat, dėkoti turiu už daug ką, bet labiausiai… už jaukius, namine duona kvepiančius namus. Niekada nepamiršiu kokia skani būdavo ta neseniai iš krosnies ištraukta, šilta ir burnoje tirpstanti duona. Mano mėgstamiausia balta su pienu ar tiesiog viena… mhmm…

Šiandien duoną moku kepti ir pati, bet vis tiek, mamos duona, liks šilumos ir jaukių namų simboliu.  Būtų nuodėmė nesidomėti ir nesidalinti jos patirtimi.

Taip atsirado šiame tinklaraštyje skyrius „Mamos virtuvė“. Jame stengsiuos sudėti, ne tik duonos,  kitus receptus, stengsiuosi užrašyti ir patarimus, praversiančius virtuvėje. Atskiras skyrius ir todėl, kad aš būsiu tik receptų talpintoja, visa kita, kaip ir beje nuotraukose matomi pavydžiai bus iš mamos virtuvės.

Šis plovas – senas mano mamos receptas. Paprastas, neįmantrus, bet labai skanus ir svarbiausia – nepabostantis.

Reikės:

~ 0,5 kg mėsos,

~ 0,5 kg kopūsto,

1- 2 morkų,

4 – 5 svogūnų galvų,

2 puodelių (stiklinių) ryžių

druskos,

mėgstamų prieskonių,

šlakelio aliejaus kepimui

Gaminame:

Svogūnus supjaustome griežinėliais ir apkepiname, kol lieka skaidrūs. Mėsą supjaustome nedideliais gabalėliais, apkepiname keptuvėje su mėgstamais prieskoniais, pabaigai sudedame svogūnus. Ryžius nuplauname ir užpilame šaltu vandeniu ir užkaičiam. Vandens pilti, tiek, kiek pilam virti ryžiams, gal šiek tiek daugiau. Vandeniui užvirus  sudedame stambiai pjaustytus kopūstus (jei nenorite aitroko kopūsų skonio, juos supjaustę nuplikykite verdančiu vandeliu, palaikykite kelias minutes ir nuspauskite) ir burokine tarka tarkuotas morkas.  Truputį pavirus, kai kopūstai lieka skaidresni sudedame mėsą ir svogūnus. Verdant pamaišome. Baigiant virti ryžiams išsitroškina ir kopūstai, ir morkos ir mėsa. Pabaigai paskaniname pomidorų padažu.

Skanaus!

 [nggallery id=7]

Tikri žemaičių blynai gaminami su virtos maltos mėsos ar varškės įdaru. Kiek kartų gaminau šiuos blynus, niekada neturėjau virtų bulvių, jau nekalbu apie virtą mėsą, taigi, maniškis įdaras: kiaulienos faršas pakeptas su daržovėmis. Su daržovėmis gal ir per skambiai pasakyta, tiesą sakant tik tokių daržovių tuo kartų buvo šaldytuve. Jei turėtume saldžiosios paprikos ar cukinijos būtų nuostabu.

9 – iems nemažiems žemaičių blynams reikės:

5 – 6  vidutinių virtų bulvių,

1 kiaušinio,

2  VŠ krakmolo,

druskos

įdarui reikės:

250 g. kiaulienos faršo,

svogūno galvelės,

morkos,

druskos,

pipirų,

1  VŠ maltų džiuvėsių ( nebūtinai),

aliejaus kepimui.

Gaminame:

Kol verda bulvės, pasigaminu įdarą.

Smulkintą svogūną ir stambiai tarkuotą morką ant vidutinės kaitros, pakepinu su lašeliu aliejaus, kai svogūnai lieka skaidrūs dedu faršą. Dedant faršą padidinu kaitrą iki maksimumo, tada nedideliais gabaleliais dedu faršą, taip darau tam, kad faršas keptų. Jei kaitra per maža iš faršo pradės skirtis sultys. Kai sudedame visą faršą mentele jį pasmulkinam, pavartom, baigiant kepti mažinam kaitrą.

Kai bulvės išverda, nupilame skystį ir gerai nugariname, kad bulvės liktų kuo sausesnės (jei bulvės bus drėgnos, bulvių masė bus- tąsi ir lipni košė). Jei bulves virdame įdėjot druskos, dėl jos galvos daugiau nesukame. Bulves sugrūdame kaip bulvių košei. Paliekame pravėsti, kad gaminant žemaičių blynus nedegtų rankos.

Į pravėsusią bulvių masę mušame kiaušinį ir dedame 2 kupinus šaukštus krakmolo. Viską gerai išmaišome. Jei verdant bulvėms nedėjote druskos, dabar pagardinkit druska.

Formuojame žemaičių blynus, į bulvių masę, paplotą delne dedame gerą šaukštą pasiruošto įdaro, kraštus užspaudžiame, jei bulvių masės neužtenka, dedame jos ant viršaus. Baigiam formuoti lėkštėjė, kurioje pabertas geras šaukštas maltų džiuvėsių. Tai nėra būtina, puikiai viskas bus ir be džiuvėsių. (Man džiuvėsiais apvolioti žemaičių blynai gražiau laikosi užšadyti, o ir atšyla gražiau).

Pagamintus blynus kepame keptuvėje su nedideliu kiekio aliejaus, vidutinėje kaitroje, kol gražiai parausta.

Seniau lietuviai šiuos blynus valgydavo su spirgučių padažu, jie skanūs su viskuo: su grietine, su grietinės ir sviesto, spirgučių su grietine ir tt..

Skanaus!